Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Manau, kad yra du svarbiausia aspektai, norint tai įsisąmoninti ir pakeisti. Pirma, žmonės nuolat kažko siekia, o pasiekę, nori dar daugiau. Pvz., nori nusipirkti svajonių automobilį ir jau įsivaizduoja, kokie patenkinti bus, kai juo važiuos. Tačiau nusipirkus automobilį, po pradinio laimės pliūpsnio atsiranda sekantis tikslas bei įsivaizdavimas, kad jau jį pasiekę galėsime nurimti ir būti laimingi. Išvada ta, kad reikia džiaugtis dabartimi, o ne įsivaizduojama puikia ateitimi. Dabar žinau, ką pagalvojote: lengva pasakyti, bet kaip padaryti? Reikia lavintis, už dyką tik sūris pelėkautuose.

Taip pat, reikia prisiminti, kad išleidžiami pinigai suteikia daugiau malonumo ir laimės, jei už juos gauname potyrius, bet ne fizinius daiktus.

Antra, ar tikrai turite būti pas geriausias savo srityje? Pats turtingiausias? Pats kūrybiškiausias ir t.t.? Ar tikrai norite nuolat dirbti ir spręsta pastoviai kylančias problemas? Su kiekvienu nauju etapu viskas vis sudėtingėja?

Štai neseniai mane sužavėjęs pavyzdys: https://37signals.com/ (nėra tiesioginės nuorodos į jų naujausią pasisakymą, bet šiuo metu jis yra vienintelis šio puslapio turinys). Kuo ši įmonė išskirtinė? Ji ne tik sukūrė plačiai žinomą ir pelningą produktą bei keletą kitų, tačiau taip pat nuo pat pradžių buvo kitokia įmonė. Dabar ji išsiplėtusi iki 43 žmonių, jiems trūksta darbuotojų. Tačiau jie nusprendė daugiau nebesamdyti naujų žmonių. Jie nori, kad darbe visi vieni kitus pažinotų, būtų tinkama darbinė atmosfera, būtų malonu kasdien eiti į darbą. Taip pat, jie turės tik vieną produktą, likusius parduos, jei atsiras norinčių. Jei ne, tai tiesiog juos palaikys, bet naujų dalykų jiems nebekurs.

Apjungtus abu šiuos dalykus, matome, kad 37signals.com puikiai suprato abiejų esmę. Pirma, jie suprato, kad neturi būti pati didžiausia ir nuostabiausia įmonė, kad būtų patenkinti. Bei, kad svarbu pats gyvenimo procesas. Jie nori, kad jų kasdienybė darbe būtų maloni, kad visi visus pažinotų. Štai kas yra supratimas, kad gyventi reikia dabartimi, kad gana yra tada, kai daugiau mums nebedidins malonumo, bet pradės jį atiminėti.

Mano ir mano partnerio vizija

Visai neseniai rašiau, kad tapau draugo partneriu ir dabar turime mažą programavimo verslą. Prieš tampant partneriais pasidalinome įmonės vizijomis, kad vėliau nekiltų nesutarimų. Abu supratome, kad norime to paties: kuo pasyvesnis procesas, t.y., kuo mažiau mums reikia įsikišti. Darbas kada nori ir prie kokio nori funkcionalumo. Niekada nesiplėsti bei netapti didele įmone (išskyrus suradimą žmogaus, kuris atsakinėtų į el.laiškus ir telefono skambučius).

Verta pastebėti tai, kad, kai dirbau Lietuvoje, mažoje įmonėje, kažkaip visad norėjau, kad ji išaugtų, susitvarkytų finansiniai srautai. Kad padidėjus įmonei, gyvenimas taptų įdomesnis. Tačiau kažkaip pradėjus daryti savo verslą poreikiai ir norai visai kitokie…

Turbūt todėl, kad iš arti teko pamatyti, kuo daugiausiai užsiima projektų vadovas, direktorius, kaip vyksta pardavimai. Ne, ačiū. Yra įdomesnių darbų, būtent ta darbų dalis, kuria jiems tenka užsiimti mažiausiai.

Pradėsiu nuo trumpos ir vaizdžios istorijos apie „lengvą“ darbą ir „didelį atlygį“:

Veiksmas vyksta servise. Atsidarė kapotą šaltkalvis, užvožė su plaktuku ir nurimo tas variklio kalimas. Už darbą paprašė 100 Lt. Žmogelis pakraupęs, kodėl tiek daug. Juk plaktuku ir jis pats galėjo trinktelt. Šaltkalvis ir sako, tai už trinktelėjimą 5 Lt, o vat už žinojimą kur trinktelt…

Žmonės visada greiti paskaičiuoti kitų pinigus bei prieiti išvadą, kad jiems per mažai moka algos, nes jų vadovas yra baisus tironas ir šykštuolis, liaudyje vadinamas skupaika.
Turbūt tai dažnai pastebite patys? Tie žmonės tai kaip kokios teigiamos energijos siurbėlės.

Manau, kad tiems žmonėms neteko girdėti apie tai, kad kiek įdedi pastangų, darbo, tiek gauni atpildo ir atlygio. Kai reikia gauti pinigus, visi „greiti“, tačiau kai reikia dirbti, kelti kvalifikaciją, tuomet tai jų manymu laiko švaistymas. Ypač, jei dar už tai reikia eikvoti savo laisvalaikį ir mokėti iš savo kišenės. Nematymo toliau nosies sindromas.

Galbūt jie atitrūkę nuo realybės ir vis dar nesupranta, kad didžioji pasaulio dalis gyvena kapitalizmo sąlygomis? Kuo daugiau sugebi, kuo daugiau vertės sukuri – tuo labiau esi vertinamas, atitinkamai daugiau uždirbi bei gali pasirinkti geresnes darbo sąlygas, kaip grafikas, baldai, kompiuteris ir pan.

Bet eikime prie esmės, kaip čia dabar vieni gyvena patenkinti, kad jiems gerai moka, vertina jų darbą. Tačiau kiti zyzia kaip blogai, oj kaip blogai yra gyventi, kai tau moka katinuko ašaras.

Reikia mokytis mąstyti iš naujo

Svarbiausia čia pasaulio suvokimo koncepcijos atitikimas tikrovei. Dauguma žmonių nesugeba suprasti, kad jų bosas ne šiaip sau pluša, kad įmonės savininkas ne šiaip sau įkūrė įmonę ir sunkiai dirbo, ko galbūt dabar nesimato, kai verslas klesti.

Pabandytų jie save įsivaizduoti jo vietoj? Verslo planas paprastas, perki kuo pigiau, parduodi kuo brangiau ir nori turėti kuo mažiau problemų (žinoma, yra keletas ir kitokių verslo modelių). O ką reiškia pirkti kuo pigiau? Jei turite piceriją, tai reiškia ne tik maisto produktus, bet mokėti kuo pigesnę nuomą, kuo mažesnius mokesčius ir, žinoma, kuo mažesnius atlyginimus. Na, jei būtų tas žmogus picerijos savininkas, argi pats darytų kitaip?..

Tačiau čia yra vienas didelis bet. Jeigu samdytas žmogus sugeba uždirbti tau daugiau pinigų, išspręsti kažkokias tavo problemas, tu jam mielai sumokėsi daugiau, nes, pirma, surasti ir pasamdyti tai galintį žmogų yra sunku, antra, jis sukuria daugiau vertės, todėl net mokant jam didesnį atlyginimą, vis tiek įmonei iš to bus pelnas.

(Taip pat, galbūt reikėtų atmesti valstybines įstaigas, kur nežinau, pagal ką yra keliamos algos. Bet kas juos verčia ten dirbti?..)

Šiek tiek asmeninės patirties

Pats pradėjau dirbti 2007, pačiame pakilime, kai buvo euforija vis dar. Pradėjau programuotoju nuo 1000 Lt/mėn. Dar kartą pabrėžiu, kad čia buvo pakilimas. Vėliau alga kilo kilo, bet galų gale nusprendžiau nesiplėšyti ir dirbdavau tik 4 dienas per savaitę. Visad mieliau renkuosi mažiau darbo nei daugiau atlygio. Tačiau kai dirbu, tai jau dirbu – todėl ir sutinka darbdaviai suteikti tokias geras sąlygas. Tuo norėjau pasakyti, kad žinau, kas yra maža alga ir ką reiškia dirbti taip, kad tau mielai keltų algą ir suteiktų išskirtinių sąlygų.

Atvykus į Londoną, darbą susiradau ne tik dėl turimų įgūdžių. Pokalbio metu sutarėme, kad turiu tik 60-70% įgūdžių, kurių reikia tai pozicijai, tad nesu idealus kandidatas. Tačiau visa tai kompensavau savo asmenybe ir požiūriu į darbą bei kokybę. Trumpai tariant, darbdaviui atrodžiau kaip žmogus, kuris bus naudingas įmonei. Čia dar vienas svarbus momentas, nesvarbu koks genijus esate, jei nesugebate maloniai bendrauti bei to parodyti, tuomet maža nauda iš tų jūsų įgūdžių. Manau, kad kiekvienas sutiks, kad kai žmogus praveria burną, labai greitai nustatote, kiek jis protingas ir kiek ne. Bei, ar norėtumėte su juo dar kada nors bendrauti. Tiesiog iš kalbos viskas matosi.

Žinau, kaip yra sunku pasamdyti padavėją Londone. Gal ieškančių tokio darbo yra daug, tačiau surasti gerą darbuotoją, yra sunku. Paprastai atlyginimas yra minimumas, bet darbas daug paprastesnis ir geresnis nei kitur už tą pačią algą. Be to, kas tokio darbo ieško, tai neturi kvalifikacijos, tad natūralu gauti mažus pinigus. Taip pat, pridėjus arbatpinigius gali gautis visai patraukli suma, ypač, kaip už nekvalifikuotą darbą. Tuo noriu pasakyti, kad nereikia savęs išaukštinti ir teigti, kad kaip čia mažai moka, kaip čia nėra darbo. Jeigu nieko nemoka žmogus, turi prastą asmenybę, tai jau jo problemos, kad net padavėja (padavėju) nepriima (konkretūs atleistų padavėjų trūkumai: kaip robotas, nesišypso klientams, todėl mažai paliekama arbatos; gadina atmosferą įmonėje neigiamais pasisakymais, blogu požiūriu į gyvenimą ir išgalvotom istorijom).

Tokiu atveju neturėtum gyventi iš kitų malonės, jų mokamų mokesčių. Nebent pasirinktum juos išleisti taip, kad pakeltum kvalifikaciją ir galų gale susirastum darbą.

Tai čia buvo apie tuos, kurie visad nepatenkinti savo gyvenimu, alga ir darbdaviais.

Visi kvalifikuoto darbo dirbti ne tik, kad negali, bet ir nenori

Žmogui yra gana tada, kai jis pasakė, kad jam gana. Labai gera savybė, žinoti, kada sustoti. Geras darbas žmogui yra toks, kuris jam patinka ir, kurio atlygiu jis yra patenkintas. Dirbdamas Londone sutikau žmonių, kurie labai patenkinti savo minimaliu atlyginimu ir darbu gamyklinėje įmonės dalyje. Jie neketina nei kelti kvalifikacijos, nei ieškoti kito darbo. Buvo pasitaikiusi proga vienai merginai šiek tiek pakilti karjeros laiptais ir dirbti administratore laikinai, kol tikroji atostogaus. Tačiau tas darbas nepatiko, nes visą dieną sėdi prie ekrano ir nieko neveiki. Tiesiog nuo žmogaus priklauso, vieni turi judėti ir dirbti fizinį darbą, kiti protinį, treti dar kitaip.

Džiugu, kad pats žmogus tai supranta, mielai grįžo atgal į gamyklą ir vėl buvo laimingas bei patenkintas savo darbu.

Tuo noriu pasakyti, kad tie, kurie skundžiasi, dažnai patys nežino, ką gali, ko nori, bet kažkodėl žino, kiek jiems turėtų būti mokama, mat, jo pažįstamam Petrui, kuris visą dieną tik sėdi prie kompo ir nieko nedaro, moka 3 kartus daugiau nei jam. Tai tegu pabando pats pasėdėti prie to kompo.

Du profesoriai (Frank Flynn ir Cameron Anderson) atliko eksperimentą, siekdami išsiaiškinti kaip skiriasi mūsų suvokimas apie moterį ir vyrą, jei abu yra tokie patys.

Kaip pagrindą jie pasirinko tikros moters Heidi Roizen istoriją, kuri turėjo didelį asmeninį ir darbinį pažinčių ratą technologijų pasaulyje, kurio sudėtyje buvo daug įtakingiausių pasaulio žmonių. Taip pat, ji buvo labai sociali ir draugiška asmenybė. Pasiekė karjeros aukštumų rizikos kapitalo rinkoje (angl. venture capital).

Studentams buvo duota ši istorija. Jie turėjo parašyti savo nuomonę apie istorijos herojaus pasiekimus ir asmenines savybes. Tačiau vienai grupei buvo duotas Heidi (moteriškas) vardas, o kitai Howard (vyriškas).

Kadangi pasiekimai buvo identiški, tai kompetencija buvo įvertinta vienodai. Tačiau Howardas buvo įvertintas kaip geresnis darbdavys ir kolega.

Tuo tarpu Heidi buvo vertinama kaip savanaudiška ir ne tokio tipo žmogus, kuriam norėtum dirbti ar kurį norėtum samdyti.

Svarbiausia, kad vienintelis istorijos skirtumas buvo vardas!

Iš esmės, šis eksperimentas patvirtino tai, kas buvo nustatyta anksčiau: kai vyras sėkmingas, jis teigiamai būna įvertintas tiek vyrų, tiek moterų. Kai sėkminga moteris, tuomet ji mažiau patinka abejoms lytims. Svarbus momentas – pačios moterys taip pat save vertina blogiau.

Išvada ta, kad žmones vertiname ne pagal nuopelnus, o pagal stereotipus. Todėl, kai moteris suklesti pagal vyriškus stereotipus, ji būna mažiau patraukli tiek kolegų, tiek darbdavių akyse.

Beje, skaitydamas būtent šią knygą, o ne tik eksperimentą, pagavau save daugybėje vietų pritariant autorei. Kad ir kaip keista pačiam būtų, bet iš tiesų, esu šališkas moterų ir vyrų atžvilgiu. Na, pripažinkit, kad ir patys esat. Pagalvokite apie ypatingai sėkmingą moterį ir dabar apie tokį patį vyrą. Tiesiog, atlikite eksperimentą mintyse. Dar prie jo pridėkite ne tik darbą, bet šeimą, vaikus ir visa kita. Kaip vertintumėte vyrą agresyviai lipantį karjeros laiptais ir moterį? Kuriam dirbti norėtumėte labiau? Jei būsite nuoširdūs, tikrai rasite bent kažkiek skirtumų.

Tikiuosi, kad žinodami šią informaciją, galėsime būti objektyvesni.

Apie šį eksperimentą sužinojau iš knygos Lean In, autorė Sheryl Sandberg. Rekomenduoju perskaityti. Patį eksperimentą atliko ir aprašė Frank Flynn ir Cameron Anderson.

Šįkart noriu pristatyti projektą, prie kurio prisijungiau. Jei jūs kažką nuolat perkate ar/ir parduodate šis straipsnis kaip tik jums

Idėja

Viskas prasidėjo nuo automobilių. Kai prekiaujate automobiliais, tai dažnai turite tam tikrus kriterijus, kurie turbūt apims modelį, variklio tipą, kainą, metus ir t.t.

Be to, ieškote daugiau nei pagal vieną kriterijų. Tuomet ieškoti ir nuolat stebėti naujausius skelbimus tampa sudėtinga. Juk senus jau matėte ir susisiekėte su pirkėju bei pamiršote.

Kaip būtų puiku, jei apie naujus jus dar informuotų el.laišku, garsiniu signalu ar pranešimu kompiuteryje? Visai tai gali „Skelbimų tikrinimo sistema”.

Trumpai tariant, sistema leidžia susidėti norimus kriterijus, nuolat sekti naujausius skelbimus.

Taip pat, programa skirta žmonėms, kurie tuo užsiima pragyvenimui, o ne tiesiog nori nusipirkti vieną prekę.

Palaikomi puslapiai

www.alio.lt
www.autoplius.lt
www.aruodas.lt
www.autogidas.lt
www.plius.lt
www.skelbiu.lt
www.domoplius.lt
www.edomus.lt
www.autoscout24.de
www.auto24.ee
www.blocket.se
www.mobile.de
www.marktplaats.nl
www.finn.no
www.gaspedaal.nl
www.speurders.nl
www.otomoto.pl
www.allegro.pl
www.leboncoin.fr
www.donedeal.ie
www.autotrader.co.uk

Dėl kitų galima susitarti individualiai.

Kaip atrodo ir kaip naudotis

Šis video per kelias minutes suteiks visą informaciją apie naudojimąsi programa:

http://youtu.be/TER1tYciz3g

Programos išvaizda detaliau:

Plačiau skaitykite čia: „Automobilių gaudyklė“

Žadėjau Vytautui analizę, kaip man sekėsi pasirinkus II pakopos pensijų fondą „Finasta racionalios rizikos“.

Deja, statistikos labai mažai internete, norint patikrinti, ar tai buvo geriausias sprendimas man. T.y., pirmoji įmoka buvo atlikta 2011 metais, paskutinė 2013. Mėginau apžvelgti būtent šį laikotarpį.

Pradžioje, su entuziazmu ketinau padaryti visų fondų skaičiuoklę ir įvertinti kiekvienu atveju, ką būčiau sukaupęs – deja, tai praktiškai neįmanoma. Tokiu atveju, kiekvienas gana lengvai būtų galėjęs pasiskaičiuoti savo rezultatą. Manau, kad kas nors turėtų atlikti tokį darbą, pvz., Lietuvos bankas.

Prieš pereinant prie statistikos, priminsiu, kas yra IRR: (internal rate of return – vidinė grąžos norma) parodo, kiek per metus vidutiniškai paauga (procentais) kiekvienas iš atliktų SODRA pervedimų (investicijų) į pensijų fondus. IRR atsižvelgia į visus pensijų fondų atskaitymus bei į lėšų pervedimo laiką.

Iš esmės, šis rodiklis atsižvelgia į viską bei padaro porą prielaidų, pvz., kad gaunate vidutinį atlyginimą. Todėl, jei būtų šio rodiklio statistika 2011-2013 – vien jo pakaktų nustatyti, kurį fondą turėjau pasirinkti.

Pensijų fondų vertės pokyčių statistika

Svarbu nepamiršti, kad tai tik rodiklis, kuris parodo, ar fondas moka tinkamai pasirinkti akcijas investicijoms. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad jūs tiek uždirbsite. Pvz., vienas nuskaičiuotas litas nuo 100 litų įmokos, iškart muša jūsų grąžą vienu procentu. Kitas pavyzdys, jūsų lėšos patenka tuomet, kai fondo vienetai būna pabrangę.

Iš grafiko matome, kad Finasta fondas per tą laikotarpį pasirodė geriau tik už SEB pensija 3. Bet reikia prisiminti, kad Finastos mokesčiai vieni mažiausių. Todėl pereikime prie kito rodiklio, kur labiausiai pasireiškia statistikos skurdumas.

Akcijinių pensijų fondų IRR rodiklio statistika

Visai nestebina visų laikų neigiama grąža Finastos stulpelyje. Tačiau stebint tik mane dominantį laikotarpį, rezultatas yra geriausias. Taip yra todėl, kad per krizę šis fondas krito labiausiai. Tačiau mano lėšos jį pasiekti pradėjo jau po to.

Taip pat, paskaičiavau, kad viso mano įmokėtos lėšos paaugo 12,06% arba vidutiniškai 4,02%. Kas pakankamai panašu į 4,8% 2011-2012 laikotarpiui.

Kai rinkausi, dar nebuvo Swedbank pensija 5. Tad manau, kad mano pasirinkimas buvo geriausias, t.y., geriausias man pačiam. Tai nereiškia, kad tai turi sutapti su jūsų rezultatu.

Tekstinius duomenis excelio failo pavidalu galite atsisiųsti čia.

Statistikos šaltiniai

Jei norite pasitikrinti savo rezultatus, šie šaltiniai pravers.

IRR rodiklis. Bėda, kad jis visad būna viso laikotarpio, išskyrus vieną kartą, kurį ir panaudojau aukščiau esančioje diagramoje: http://www.lb.lt/ii_pakopos_pensiju_fondu_irr_rodiklis

Kitos pakopos, kitokie fondų rodikliai: http://www.lb.lt/finansu_istaigu_finansines_ataskaitos

Įdomu tai, kad internete pilna rezultatų, tačiau dauguma jų nepasiekiami. Pvz., pensijųsistema.lt Tačiau google kopijos (angl. cached) žada, kad ten turėtų būti naudingos informacijos.

Galbūt žinote daugia gerų statistikos puslapių šia tema?

Linkiu gražių švenčių!

Panaudoti praeitų metų patirtį ateinančiais metais!

Nepamiršti, kad gyvenam čia ir dabar!

Stiprėti su kiekviena nesėkme!

Prisiminti, kad reikia rizikuoti ir išeiti iš komforto zonos!

Puikių Naujųjų!

Londone jau praleidau tris mėnesius (2013.12.12). Trumpai papasakosiu, kas man labiausiai įsiminė.

Bankinė sistema

Prisimenu Ivetos straipsnį apie Kanadą, kuriame buvo parašyta, kad bankinė sistema kaip akmens amžiuje. Tai prie to galiu pridurti tik tai, kad gavau čekių knygelę! Dabar tereikia paauksuoto parkerio…

O su mano debetine Visa kortele norint atsiskaityti, pakanka kortelės numerio ir galiojimo datos. Nereikia jokio patvirtinimo kodo iš kitos kortelės pusės. Taigi, bet kurioje parduotuvėje, kurioje yra filmuojama, nuolat “pavagiami” kortelės duomenys. Šitą neseniai išsiaiškinau, kai pamėginau atsiskaityti ne Lietuviška kredito kortele, bet angliška debeto http://amazon.co.uk. Beje, ta pati situacija įvyko atsiskaitinėjant ir darbine kortele.

Prieš išvykstant, Lietuvoje įvyko priešingas dalykas, prieš galutinį apmokėjimą, dar pats Swedbankas paprašo suvesti paties pasirinktą slaptažodį. Norėčiau, kad ir čia taip būtų. Gal kas žino šitos problemos sprendimo būdų? Nes dabar galvoju, kad reikia atsidaryti antrą sąskaitą, prie kurios nebūtų priėjimo per kortelę ir visus pinigus laikyti ten.

Galima tęsti toliau. Kai pirmą kartą darai kam nors pavedimą, tai patvirtinimas vyksta taip, kad sulauki skambučio ir į telefoną turi suvesti kodą, kurį matai interneto naršyklėje. Sakyčiau, lėtas variantas, palyginus su elementaria 36 kodų ant kortelės sistema (juos moku atmintinai). Ilgai užtrunka išklausyti tą litaniją apie tai, kaip viską daryti, kas čia skambina ir t.t.

Visi atsipūtę ir labai mandagūs

Kaip rašiau pirmame įraše, matau, kad visi žmonės čia atsipalaidavę, nepersistengia, labai daug juokauja, dažnai vulgariai arba paaugliškai. Tačiau taip pat sunkiai dirba. Tikrai jaučiasi, kad viskas kitaip nei Lietuvoje. Iš vienos pusės atrodo, kad tai priešingybė profesionalumui ir produktyvumui, bet sprendžiant pagal šalies ekonomiką, viskas vyksta kiek kitaip.

Be to, visi nuolat vieni kitiems dalina komplimentus kaip „Puiki idėja!”, „Šitai puikiai suprogramuota”, „Gerai padirbėjai su tuo ir anuo”. Man toks įspūdis, kad jie taip sako visada. T.y., automatiškai atmeti beveik viską ką sako.

Kitas dalykas, kad vos tik koks mažmožis įvyksta, visi iškart puola tarti „sorry”. Tokiose pačiose situacijose Lietuvoje net  oj” nepasakytum. Pvz., atidaro kas nors kitas duris, pro kurias ketini eiti ir jau atsiprašinėja. Tai nei jis galėjo matyti, kad einu, nei man sutrukdė, nes duris atidarė. Bet kažkodėl vis tiek išgirsi „sorry”. 

Be to, vieni kitiems duris atidarytas palaiko, nors kitas žmogus net už 10-30 žingsnių. Tiesiog neįprasta.

Gamta, oras ir tvarka

Patinka, kad visur gražūs parkeliai, kiemeliai sutvarkyti ir žali. Labai ilgai laikosi žalia spalva. Tiesa, pradedu pasiilgti sniego, kurio tikiuosi pavyks rasti Lietuvoje vasarį ar kovą.

Malonu išeiti pasivaikščioti ar pabėgioti. Naktį nėra jokių baimių, kad kas užpuls ar ką padarys. Vieną kartą išėjau pabėgioti ir nepasiėmiau telefono, tačiau sugalvojau grįžti kitu keliu. Tai po to teko klausti kažkokių vaikinų apie 21h, kurie rūkė žolę, kaip man grįžti namo. Jiems buvo juokinga, kai paaiškinau, kad toj vietoj gyvenu, o ne šiaip man į tą stotelę nueit reikia 🙂

Lietus yra kitoks. Jei lyja, tai skėtis menkai padeda. Tačiau beveik visad tai nei lietus, nei dulksna, kažkoks tarpinis variantas, turbūt geriausia tiesiog vaikščioti su kapišonu.

Anglų kalba ir žmonių ego

Jau papasakojau apie jų mano manymu perdėtus komplimentus ir kartu galbūt nenorą sakyti tiesą į akis. Tai paklausus jų, ar aiškiai šneku angliškai, man buvo labai tvirtai užtikrinta, kad viską supranta ir puikus mano anglų kalbos lygis.

Iš kitos pusės, esu visiškas „gerietis”. Neatsimenu, kad būčiau susipykęs su bendradarbiu ar klientu. Londone per gana trumpą laiką, sugebėjau užrūstinti du kolegas. Man net nesuvokiama kodėl, nes abi situacijos buvo visiškai kasdienės. Abiem atvejais tai kilo tikrai ne dėl mano gebėjimo kalbėti angliškai ribotumo.

Interneto nerasta, telefono ryšys padrikas

Sunku trumpai tai apibūdinti. Bet Londono internetui iki Lietuvos interneto turbūt kokių 10-20 metų reiks vystytis. Tiksliau, turbūt bus išrasta kokia nauja bevielė technologija ir tada internetas galbūt bus normalus. Šneku tiek apie greitį, tiek apie tai kaip dažnai jis mėgsta neveikti.

Telefono ryšys irgi prastas. Rodo 5 padalas iš penkių, pradedi su kuo šnekėti per skype (naudojant mobilų internetą) ir kažkaip lieka viena padala. Gana dažnas atvejis, kad stringa sms’ai. Čia kaip Lietuvoje prieš kokius 5-10 metų.

Buvo pora savaitgalių, kai nebuvo galima skambinti, bet internetas telefone veikė. Taigi, nei telefonų, nei interneto Londone nėra. Tiesa, jei matuoji interneto greitį, kad ir iš to paties telefono, tai gauni įspūdingus 3G greičius (4G mano tel.nepalaiko). Tačiau, kai realiai ką nors siuntiesi ar atidarinėji puslapį, tai tokio greičio tu nematai. Kvepia sukčiavimu. Tuo tarpu, jei Lietuvoje tu testui pasirenki užsienio serverį, tai torentai tau ir siunčia tokiu greičiu, kokį testas parodė.

Minimalus atlyginimas

Gyvenu taupiai, vedu išlaidų žurnalą. Todėl galiu pasakyti, kad kas čia dirba už minimalų atlyginimą, tai nieko nesutaupo. Visą atlyginimą reikia pakloti pragyvenimui. Tad, jei norima dirbti nekvalifikuotą darbą, reikėtų pasirinkti mažesnį miestelį, kur yra kažkokių fabrikų ir nuomos kainos mažos. Galbūt dar galima mėginti miesto pakraščius.

Mokam 800 svarų (3200 Lt) už vieną kambarį, dviejų kambarių bute. Gyvenu nei per toli, nei per arti centro (rytuose, antra zona). Tuo tarpu minimali alga yra ~900 svarų.

Atlikau dar šiek tiek matematikos. Kad apsimokėtų man dirbti Londone, reikia uždirbti bent 7000 Lt, arba geriau jau tada likti Lietuvoje. Tiesa, primenu, kad atvykimo pagrindinės priežastys nebuvo pinigai.

Mokesčių sistema pažengusi

Dėl mokesčių išskaičiavimo tai tenka pagirdi Jungtinę Karalystę. Vietoj visų buhalterinių nesąmonių, egzistuoja centrinė sistema, kur įmonė tiesiog įveda tavo duomenis, kiek nori tau algos mokėti ir gauna atsakymą, kiek turi išskaičiuoti mokesčių iš tavęs.

Taigi, nereikia įmonei nei krūvos buhalterių, nei klaidų jie įvels. Pvz., nuolatinė problema Lietuvoje, kad gauni skirtingo dydžio algą kas mėnesį, ar dar kokią nuomos sutartį turi. Tai visad tenka ką nors primokėti valstybei finansinių metų pabaigoje, kai pildomos deklaracijos. Neįmanoma gerai mokesčių apmokėti. Tada reikia su darboviete aiškintis, kad jie daugiau turi tau pinigų pervesti. Oficialiai juk tu esi mokesčių skolingas valstybei, o ne įmonė.

Taip pat, turbūt daugelis žino, kad, jei Lietuvoje neišdirbi pilnų metų, gali deklaruoti mokesčius ir tau kitais metais perves permokėtus mokesčius. Čia viskas daug sumaniau! Nieko laukti nereikia: pradėjus dirbti pirmą kartą, kiekvieną mėnesį tiesiog išskaičiuoja per mažai mokesčių bei palaipsniui juos didina. Todėl gali džiaugtis didele alga iškart. Tiesiog puiku!

Biurokratija

Jei kas mano, kad Lietuvoje jos daug, tai tegu pabando Londone gyventi oficialiai ir viską daryti kaip priklauso. Man kaip programuotojui, viskas turi būti paprasta ir neturėtų būti beprasmio darbo. Čia taip nebūna. Turi visokius adreso patvirtinimus gauti, sudeklaruoti milijoną kartų kur gyveni, milijonui skirtingų įmonių, savivaldų ir t.t.

Beje, laiško, kad aš nesu ieškomas nusikaltėlis bei nesu padaręs rimtų nusižengimų taip ir negavau.