Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Viskas labai paprasta: kasdien atsigulus į lovą, mintims perbėgu visus dienos įvykius.

Jau pamiršau, kur apie tai perskaičiau, bet iškart kilo noras išbandyti. Gal dėl to, kad nuolat pamirštu, ką veikiau vakar ar praeitą savaitgalį, tačiau puikiai atsimenu visus banko kortelės slaptažodžius.

Šį metodą taikau jau penktą savaitę. Be pertraukų 11 dienų. Vis pamiršdavau, kad turiu prisiminti, kol galų gale ant nešiojamojo kompiuterio nugaros ir prie lovos esančios sienos priklijavau lapelius su žodžiu „Prisimink”.

Praktinė nauda

• Kur kas geriau prisimenu, ką veikiau, praeitą savaitgalį, ką dirbau, kur buvau.
• Geriau įsijaučiu į dabarties momentą. Ką matau, ką girdžiu, koks tai jausmas, kas yra ir vyksta aplink mane.
• Lengviau užmiegu. Nežinau kodėl, tačiau mėginant galvoti apie savo dieną, užmiegu kur kas greičiau.
• Padeda prisiminti, ką turiu padaryti. Pvz., perbėginėdamas savo dieną, prisimenu/pastebiu, kad turiu padaryti vieną ar kitą svarbų darbą būtent rytoj. Čiumpu rašiklį ir įrašau į kalendorių.

Teorinė nauda

• Geriau įsimenami visi dalykai. Negaliu šito patvirtinti, tyrimų neatlikau. Tačiau, jei kilnojant svarmenis auga raumenys, tai treniruojant atmintį, ji turi gerėti.
• Galima tą pačią dieną prisiminti antrą kartą, išgyvenant ją tokią, kokios norite. Pvz., jei padarėte klaidą ar žinote, kaip geriau pasielgti kažkurioje situacijoje, tuomet tai ir darote savo dienos versijoje.

Baigiamasis žodis

Ketinu tai daryti ir toliau, nors dar toli 30 dienų ribą be „suklupimo“. Malonus procesas, apčiuopiama nauda, padeda užmigti. Siūlau ir jums išmėginti! 🙂

Kai kurių klaidų neįmanoma ištaisyti, atšaukti ar kaip nors kitaip sušvelninti situaciją. Pavyzdžiui, pardavėte akcijas po 3 litus, o dabar jos kainuoja 9. Šiuo atveju nusivylimas sąlyginai menkas, nes tų pinigų parduodami neturėjote. Todėl nieko nepraradote, tik praleidote galimybę uždirbti. Žmogus kur kas labiau stengiasi išsaugoti tai, ką turi, nei stengiasi pasiekti daugiau. Todėl praradimas daro didesnę įtaką mūsų elgesiui.

Štai šiandien ryte padariau vieną klaidą. Buvau tik 5 minutės atsikėlęs, staiga pamačiau šį tą internete, padariau greitas išvadas, pasinaudodamas miegančiomis smegenimis, atlikau veiksmus ir dabar „mėgaujuosi“ 24 valandų trukmės kančia kartu su dar 11 žmonių, kuriuos paveikė mano klaida. Vietoj to, kad būčiau mėgavęsis 48 valandų trukmės džiaugsmu su tais pačiais 11 draugų. Visą rytą mėginau sugalvot, kaip ištaisyti situaciją, tariausi su kitais. Joks sprendimas negarantuoja patenkinamų rezultatų, tik apsaugo nuo visiško fiasko. Bandžiau visaip prieiti prie problemos.

Taip man besistengiant viską ištaisyti, pradėjau jausti savo kūne stresą, išsiblaškymą, prastą atminties darbą. Nesugebėjau atsiminti prisijungimo kodo prie banko, nors moku visus 36 mintinai. Kaskart galimai problemai atradus naują sprendimą, visas stresas sukildavo iš naujo.

Žinoma, kad visa tai neprasidėjo šiandien. Truputis ten, dar ten. Tiesiog šiandien taurė prisipildė. Viena klaida retą žmogų išmuša iš vėžių, nebent jos įtaka labai didelė.

Vėliau teko priimti pavėluotą sprendimą dėl investavimo, šiaip ne taip pardaviau vienas akcijas 200 lt pigiau nei galėjau tada, kai “logika sakė, kad parduočiau, o nuojauta, kad dar kils”. Tik ateitis parodys, ar tai buvo geras sprendimas.

Darbe nustojau dirbti iš sąrašo, pamiršau keletą darbų. Atsilikau nuo grafiko ir pan.

Mėginau taikyti čia rašytus streso valdymo metodus. Tačiau, kai bėdų vis daugėja, o problema pamatai kaskart kitu kampu, tuomet kiekvieną procedūrą tenka kartoti. O galų gale pamiršti, kad reikia viską sutvarkyti, t.y., kad metas atsipalaiduoti ir nusiraminti, o tuomet jau spręsti uždavinius.

Pakeisti aplinką

Pirmas žingsnis paprastas žingsnis, kuris iš tiesų padeda, tai pakeisti aplinką. Nukreipti mintis šiek tiek kita linkme. Nustoti tiesiai žiūrėti į problemą ir mėginti ją spręsti. Kai nuėjau į kitą kabinetą pietauti, iškart pradėjau blaiviau mąstyti. Visos problemos susitraukė, vėl prisiminiau streso valdymo metodus. Staiga pradėjau suvokti, kad pasaulis visai negriūna man ant galvos.

Greitai mintyse permečiau pagrindines 4 problemas. Nusprendžiau, ką su kiekviena darau. Tuomet jos nebeteko galios.

Taigi, kartais tereikia prisiminti, kad stresą ir problemas reikia konstruktyviai įveikti.

Užrašyti savo mintis

Nuolatinis galvojimas apie tą patį dažnai neša tik dar didesnį stresą. Nėra didesnės baimės nei tą, kuri slypi mūsų galvoje. Tai leidžia ją išgyventi daug kartų, įvairiausiais kampais. Tuo tarpu rašant, mėginant viską išdėlioti iš eilės, suteikti tam struktūrą, viskas pradeda aiškėti. Pradedama suprasti, kas, kaip ir kur.

Todėl siūlau pirmiausia surašyti savo mintis, o tada iš eilės išsirašyti problemas. Šalia kiekvienos parašyti, kas blogiausio gali nutikti. Kitaip tariant, kaip tai paveiks jus. Dažniausiai vos pamačius blogiausią scenarijų suprasite, kokia tai menka problema.

Nėra priežasties tam, kad iš musės padarę dramblį, tuo baustumėte savo kūną pasinaudodami stresu.

Prisiminkite, kad viskas baigiasi

Tai primena vieną istoriją, kurią jau talpinau savo puslapyje:

Kartą gyveno žmogus, kuriam labai nesisekė: šeima byrėjo į šipulius, verslas artėjo link bankroto, sveikata vis labiau šlubavo. Vyras buvo išbandęs įvairiausių būdų padėčiai pataisyti, bet niekas nepadėjo. Sekantis šiaudas buvo religija.

Nuėjo pas rabiną, viską jam papasakojo ir šis sako:
– Pasikabink ant savo durų užrašą „Ne visada taip bus“.

Žmogus taip ir padarė. Grįžo pas rabiną po metų, kai verslas klestėjo, santuoka buvo tvirta, o sveikata puiki. Tuomet jam šis atsakė:
– Ne visada taip bus.

Niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti blogiau. Iš pirmo žvilgsnio tai demotivuojanti mintis. Kita vertus, tai reiškia, kad jūs esate pakankamai geroje padėtyje, nes būna blogiau. Tad pasidžiaukite, kad jums gerai sekasi 😉

Nėra gyvenimo be problemų

Prieš kokius 10 metų, vis pagalvodavau, kaip būtų šaunu, jei dingtų visos mano problemos. Tai labai primena tą frazę: „nuo rytojaus gyvensiu gerai“. Tas rytojus niekada neateina. Kad ir kaip gražiai susitvarkote gyvenimą, vis tiek į jūsų gyvenimą atslinks kažkokios bėdos. Vadinkime jas iššūkiais 🙂

Būtent todėl reikia mokėti susidoroti su stresu ir įtampu bei konstruktyviai spręsti problemas. Kai stresas mus aplanko, tuomet jau vėlu mokytis, tada metas jį minimizuoti ir susigrumti su „iššūkiais“.

Turbūt sunkiausia yra pastebėti, kad jau kažkas blogai ir derėtų imtis priemonių situacijai pataisyti. Tokių situacijų metu, mūsų inteligentiškoji smegenų dalis visiškai arba dalinai atjungiama, todėl sunku prisiminti, kad galima su situacija susidoroti visiškai kitaip – konstruktyviai ir be streso.

Tiek šįkart apie mane ir stresą.

Sprendimus priimame kasdien: nuo to, ar geriamą kavą ar arbatą, iki prie altoriaus ištarto atsakymo. Šįkart norėčiau susitelkti į tai, kaip sužinoti, ar sprendimas teisingas bei kaip pripažinti klaidas ir imtis taisymo veiksmų.

Nepripažįsta savo klaidų

Taip jau yra, kad žmonės dažnai linkę ignoruoti savo klaidas. Užtenka vien pasižiūrėti į knygas, kuriose nuolat mokoma atsiprašyti ir pripažinti klydus. Kažkodėl tai labai sudėtinga. Matyt, todėl, kad pripažinti klaidas ir atsiprašyti gali tik brandžios asmenybės.

Dažnas nė nesusimąsto, kad tai kažką kainuoja. Kaštai būna dvejopi. Pvz., investavote 10 000 bei per metus uždirbote 500 litų. Tuo tarpu į banką galėjote padėti už 10% metinių palūkanų, tokiu atveju būtumėte gavę 1000 lt. Vadinasi, kad iš tiesų jūsų investicija prarado 500 litų, kuriuos lengvai galėjote uždirbti.

Tuo noriu pasakyti, kad visuomet reikia įskaičiuoti ne tik tai, ką gauname, bet ir tai, ką (potencialiai) prarandame.

Dar vienas pavyzdys iš investavimo. Dažniausia klaida yra nesugebėjimas pripažinti, kad buvo pasirinkta bloga investicija. Todėl, kai akcijos kaina pradeda smukti, ji nebūna laiku parduodama arba netgi perkama dar daugiau, tikintis, kad dabar jau tas metas, kai kaina tikrai pradės kilti. Juk, jei pasirinkote teisingai, tai tik laiko klausimas, kada vertė šaus į viršų. Štai taip rinkoje prarandami pinigai. Lygiai taip pat jūsų džiaugsmas dingsta iš gyvenimo, kai gyvenate įsikibę blogų sprendimų bei kiekvieną naują pasirinkimą statote atsižvelgdami į juos.

Ar sprendimas teisingas?

Žinoma, kiekvienas klystame, dvejojame. Gyvenimas gražus tuo, kad visada siunčia mums vis sunkesnius išbandymus, nes smulkesnių nė nepastebime, išspręsdami juos mechaniškai.

Patikrinti pasirinkimą galima labai paprastai. Praėjus dienai, savaite mėnesiui, metams ar dešimtmečiui, tereikia savęs paklausti: ar žinodamas tai, ką žinau dabar, nuspręsčiau lygiai taip pat? Jei atsakymas ne, tuomet jau žinote ką turėtumėte daryti.

Dabar esate išmintingesnis ir galite priimti teisingesnį sprendimą bei ištaisyti senojo klaidas.

Ilgalaikė perspektyva

Įsivertinus sprendimą, vis tiek gali kilti noras likti su senuoju pasirinkimu, nes jau tiek laiko buvo taikstytasi, o ištaisymas tikrai sukels nemalonių emocijų bei pareikalaus daugybės pastangų. Tokiu atveju verta pasitelkti ilgalaikę perspektyvą.

Kiek laiko gyvenate su sprendimu? Metus? Galbūt 10 ar 20? Bet tai visiškai nesvarbu. Klausimas priešingas, kiek dar ketinate gyventi su juo? Manau, kad dauguma skaitančių, tikisi gyventi kur kas ilgiau nei jau praleido besitaikstydami su klaida. Įsivaizduokite dar 20-30 metų gyvenant ne taip, kaip galite ir norite, bet taip, kaip kažkada pasirinkote. Juk visada viską galima pradėti iš naujo ir ištaisyti.

Išvados

Kartais paslysime ir padarysime klaidų. Tačiau kur kas svarbiau yra sugebėti pripažinti klydus ir jas ištaisyti. Nėra prasmės taikstytis ir vogti iš savęs gyvenimo džiaugsmą. Juk gyventi dar liko daug metų, kurių metu norite būti kuo laimingesni.

Šis „dėsnis“ teigia, kad 20% darbo duoda 80% produkto. Tuo tarpu likę 80% teatneša 20% pageidaujamo rezultato.

Dėsnį atrado italų ekonomistas Vilfredas Paretas. Pirmiausia jį pastebėjo šalies žemės pasiskirstyme: 20% Italijos gyventojų valdė 80% žemės. Vėliau ištyrė ir nustatė, kad šis dėsnis galioja kur kas plačiau.

Galiausiai pasirodė, kad taisyklę įvairiomis variacijomis galima pritaikyti visose gyvenimo srityse, pradedant tuo, kad 20% įmonės darbuotojų uždirba 80% įmonės pelno, baigiant tuo, kad 80% žemės gyventojų aplanko tik 20% svetainių. Santykis gali būti įvairus, svarbu, kad galima išskirti mažesnį pastangų kiekį, duodantį didesnį rezultatą.

Šiame įraše tenoriu pasidalinti paprastais pavyzdžiais, kur tai pasireiškia mano gyvenime.

Bendravimas trunka ilgiau nei darbas

Turiu galvoje ne tai, kad jei su klientu kalbėjau 1 valandą, tai darbą padarysiu per 12 minučių (20% nuo valandos). Tačiau tą faktą, kad norint gauti informaciją, patvirtinimą ar kažką kito, teks laukti kur kas ilgiau, negu užtruks patys programavimo ar projektavimo darbai.

Paprastai taip nutinka todėl, kad klientui reikia gerai apmąstyti ir apsispręsti. Kitais atvejais todėl, kad kažkas kitas turi priimti sprendimą, o kontaktinis žmogus tik tarpininkauja ir pataria. Todėl darbe stengiuosi bendravimą atlikti pirmiausia, nes žinau, kaip ilgai gali tekti laukti rezultato.

Akcijų rinka

Esu investavęs beveik vienerių metų atlyginimą. Štai rezultatas: 4 įmonių akcijos duoda gerokai daugiau pelno nei likusios 10. Šiuo atveju gauname, kad 26% duoda 76% rezultato.

Pareto dėsnis (20/80)

Kasdieniai darbai

Sąrašas būna ilgas, bet dauguma iš jų net neneša tiesioginės naudos. Rūbai turi būti švarūs, kambarys sutvarkytas, el. pašto dėžutė tuščia, vakarienė pagaminta ir t.t. Bet juk visa tai gali palaukti… Na, bent tol, kol yra švarių kojinių 😉

Bendravimas

Tiksliai neskaičiavau, bet situacija tokia pati: 80% bendravimo vyksta su 20% artimiausių draugų. Kitaip tariant, jei pamesčiau 80% draugų, tai dingtų tik 20% su žmonėmis praleidžiamo laiko.

Remonto darbai

Reikia apkalti sieną lentelėmis. Pats lentelių tvirtinimas labai lengvas ir greitas darbas: pamatuoti, atpjauti, prikalti. Tačiau visą laiką užims paruošiamieji darbai: padaryti, kad būtų prie ko jas kalti, viską išmatuoti, išgręžti skyles tvirtinimams, prisukti tvirtinimus, paskaičiuoti, kiek metrų tvirtinimų reikės, nupirkti, atvežti ir t.t.

Tačiau Pareto taisyklę galima pritaikyti ir pačiam apkalimui. Per 20% laiko bus apkalta 80% sienų ploto. Nes daugiausia laiko užtruks kampai, plotas aplink duris ir pan.

Drabužiai

Manau, kad čia dėsnis veikia dar stipriau: 10% drabužių nešioju 90% laiko 🙂 Nesu iš tų, kurie kasdien turi atrodyti kitaip. Jei drabužiai švarūs, galiu visą darbo savaitę nešioti tuos pačius. Dabar iškyla klausimas, kokio velnio pirkau tuos likusius 90% rūbų… Galėjau sutaupyti krūvą pinigų.

Kitų pavyzdžiai

Štai pora angliškų straipsnių su dar daugiau pavyzdžių:

• How to apply the 80/20 rule to earn more, work less, and dominate
• Understanding the Pareto Principle (The 80/20 Rule)

Išvados

Akivaizdu, kad dėsnis galioja visose gyvenimo srityse. Todėl verta įsivesti tam tikrus elgesio pokyčius: Kiekvienam padėti neužteks laiko, reikia dažniau sakyti „ne“. Ne kiekvienas gautas el.laiškas reikalauja detalaus atsakymo, galima tiesiog iškart ištrinti arba atrašyti 1-3 sakiniais.

Susimąstykite, ar tai ką darote duoda naudos? Galbūt galėtumėte daryti tai, kas atneštų kur kas daugiau rezultato? Išmatuokite, kiek vienas ar kitas veiksmas užtrunka bei kiek atneša naudos.

Svarbu išsiaiškinti kas yra tie „gerieji“ 20% ir jiems skirti kuo daugiau laiko. Tuo tarpu su likusiais 80% terliotis kuo mažiau.

Kur savo gyvenime labiausiai pastebite šį dėsnį, mieli skaitytojai? 🙂

Dažnam teko išgirsti, jog kompiuteriai visiškai išstums popierių, tačiau taip toli gražu nebus. Šįkart apie tai, kodėl geriausia darbų organizavimo priemonė yra paprasčiausias popierius ir rašiklis. Straipsnį parašyti įkvėpė įrašas „Kaip analoginiai ritualai gali stipriai padidinti efektyvumą“.

Išbandžiau daugybę skaitmeninių įrankių…

Tiek tokių, kurie gali sinchronizuoti duomenis, kad ir kur nukeliaučiau. Tiek tokių, kurie veikia tik vienoje vietoje. Esu programuotojas, tad natūraliai pirmą vietą turėčiau duoti kompiuterinėms programoms. Tačiau viskas yra priešingai. Kad ir kokią programą naudočiau, visada kyla noras užsirašyti, užbraukti užduotį ranka ar padaryti tai, ko programa tiesiog negali. Analogiškai greičiau, patogiau ir maloniau.

Skaitmeninė mano įrankių kolekcija

Šiuo metu naudoju RTM saugoti darbų (ir įdėjų) sąrašams, kuriuos reikia padaryti „kada nors“. Susitikimų ir įvykių saugojimui naudoju Google Calendorių, Outlook ir telefoną. Outlook reikalingas todėl, kad telefonas tiesiogiai su Google nesidalina duomenimis. O peržiūrėti mėnesio ar savaitės susitikimus kompiuteryje (Google) paprasčiau nei telefone.

Dabar jau turėjo iškilti klausimas, tai kur čia analogiški įrankiai?

Darbų organizavimas vyksta popieriuje

Sekmadienį susirašau visus darbus, kuriuos noriu nuveikti. Tada kiekvienos dienos rytą arba vakarą atsiverčiu Google kalendorių, pasižiūriu į susitikimus ar įvykius, kurie turi specifinę datą, bei apie kuriuos noriu gauti priminimą. T.y., tai tokie darbai, kurių pastumti neišeina, pvz., ėjimas pas daktarą, susitikimas su draugais ir pan. Taip pat į šią kategoriją patinka periodiškai pasikartojantys dalykai, pvz., gimtadieniai.

Šalia šių dalykų įrašau keletą darbų iš savaitės plano.

Popierių naudoju ne tik asmeniniams darbams. Nepaisant to, kad įmonėje turime vidinę darbų/klaidų/patobulinimų registravimo sistemą, tačiau darbus dirbu tik iš sąrašo esančio popieriaus lape, užpildyto mano ranka. Tačiau, jei reikia kažką prisiminti tam tikru laiku, drąsiai sukuriu elektroninį priminimą – deja, bet popierius šito negali.

Išvada: darbai be priskirtos datos ir idėjos saugomi kompiuterinėse laikmenose, kad kaskart neperrašinėti. Tai leidžia viską patogiai peržiūrėti, atlikti paiešką ir saugoti atskiruose sąrašuose pagal kategoriją, pvz., investicijos, blogas. Tuo tarpu konkretūs atliekami darbai visada būna surašomi ant popieriaus lapo.

Daug geriausių ir produktyviausių žmonių naudoja popierių

Taip, iš pažiūros jie daro kvailus dalykus. Tuos pat darbus perrašo iš vieno lapo į kitą, vietoj to, kad tiesiog nukopijuotų nepadarytus vakarykščius darbus į naują lapą, skirtą šiandienos darbams. Arba dar geriau – naudotųsi skaitmeniniu įrankiu, kuris tai atlieka automatiškai.

Darydami viską „neproduktyviai“, jie:

• Geriau viską apgalvoja ir prioritezuoja.
• Gauna naujų minčių.
• Jaučia tiesioginį ryšį su darbais ir rezultatais.
• Kaskart perrašydami tą pačią užduotį į naują lapą, gali apskritai jos atsisakyti, deleguoti arba galų gale padaryti. Nebaigtumo jausmas priverčia kažkokiu būdu ją pašalinti iš sąrašo.
• Anot Brian Tracy, tikslų perrašymas padeda juos greičiau pasiekti, manau, kad tai vienodai veikia su darbų vykdymu.

Galų gale rezultatas toks, kad jie yra vieni efektyviausiai dirbančių, nors atlieka daug monotoniško perrašymo, kuris galėtų būti lengvai automatizuotas.

Popierius geriausias būdas užsirašinėti

Tai tiesiog dar vienas įrodymas, kad informacinės technologijos nėra visagalės ar patogiausios. Citata iš mano paties straipsnio: „Štai pažiūrėkime, kad ir populiaraus puslapio lifehacker.com straipsnį „Penki geriausi užrašų darymo įrankiai”. Anot skaitytojų antras geriausias būdas užsirašinėti yra tiesiog rašiklis ir popierius. To puslapio skaitytojai tikrai yra gerokai labiau apsišvietę ir produktyvesni nei vidutinis žmogus, tačiau vis tiek teigia, kad pati paprasčiausia priemonė yra pati geriausia“

Išvados

Tai primena situaciją, kai dalyko pasiekti tiesiogiai nėra įmanoma, bet per aplinkui tai pavyksta be problemų. Taigi, kartais lėčiau yra efektyviau, todėl ir greičiau.

Paisiimkime geriausius dalykus tiek iš skaitmeninio, tiek analoginio pasaulio.

Mažiausiai 2 savaitės poilsio

Turbūt nekyla klausimų, kodėl tokia trukmė yra minimali? Ar prisimenate ilguosius savaitgalius? Dažnai jų metu ne visai spėjame pabėgti nuo darbo. O viena savaitė praktiškai tokio pat ilgio. Juk atostogų tikslas atsipalaiduoti, pagyventi be problemų ir į viską pažvelgti „žvaliomis“ akimis.

Galite tam prieštarauti, tačiau atostogų įstatymas numato, kad vienų imamų atostogų trukmė privalo būti ne mažesnė kaip 14 kalendorinių dienų. Taškas.

Beje, ši nuoroda tikrai šauni, nes atsako į visus dažniausiai iškylančius klausimus. Kada galima imti pirmąsias atostogas, kiek atostogų, jei dirbama puse etato, kas nutinka, jei į atostogų metą patenka šventinė diena ir t.t. Siūlau perskaityti viską – nuo pradžios iki galo.

Nedirbkite

Šito sunku laikytis man pačiam. Pirma, esu tėviškėje, kur visada atsiras keletas darbų, kuriuos derėtų atlikti, bet jų pobūdis fizinis, todėl iš tiesų ilsiuosi. Antra, štai rašau straipsnį, tad dirbu protiškai. Kita vertus, rašymas man malonumas.

Tad liepiu nedirbti, pats dirbdamas? Iš tiesų, šneku apie darymą to paties, ką darote darbe: pokalbiai su klientais, problemų sprendimas ir visos kitos pareigos. Kartais tenka sulaukti skambučio, kad įvyko kritinė klaida ir reikia pagalbos. Tada akimirksniu įsijungiate į darbinį režimą, nuo kurio turėtume pailsėti.

Taigi, vienintelis būdas tinkamai pailsėti, nudirbti visus būtinus darbus tiek darbe, tiek namuose dar prieš atostogas. O tai jau kito skyrelio tema…

Planuokite atostogas

Pirmiausia reikia padaryti taip, kad atostogų metu būtų kuo mažiau darbelių arba tik malonūs ir neišvengiami, nes turi būti atliekami tam tikru metu ar reguliariai.

Kita dalis – veikla, kuria užsiimsite. Patys suprantate, jei tiesiog darysite tą patį, ką per įprastas išeigines, tuomet kam jums tos atostogos? Juk reikia atstatyti jėgas, gauti naujų įspūdžių, pagaląsti savo proto ašmenis.

Užtenka kelių išvykų, nebūtina toli ir brangiai. Galima padaryti mažą dviračių žygį, praleisti visą dieną kitame mieste ir t.t. Maži dalykai daro stebuklus. Labai svarbu yra pakeisti aplinką, kurioje paprastai esate.

Kitų patarimai

Šiuo metu atostogauju ir nusprendžiau, kad noriu šį laiką išnaudoti, kuo efektyviau. Todėl straipsnis šia tema puiki proga susipažinti su kitų mintimis bei gauti naudos tiek sau, tiek skaitytojams. Taigi, šiek tiek pagooglinęs tikėjausi pridėti patarimų, tačiau nieko neaptikau, ką verta paminėti ir nėra aukščiau parašytame tekste. Ką jūs patartumėte, kad poilsis būtų kuo geresnis? Ką reikėtų daryti, o ko ne?

Daugiau pinigų galima turėti trim būdais: daugiau uždirbti, priversti pinigus dirbti arba tiesiog mažiau išleisti. Pirmieji du punktai reikalauja naujų įgūdžių ar žymiai daugiau pastangų, tuo tarpu taupymas yra paprastas metodas, kurio efektyvumą apriboja tik jūsų gaunamų pajamų suma 😉

Veskite išlaidų žurnalą

Tokį žurnalą turiu nuo 2009 metų gegužės mėnesio. Iš pradžių išlaidas surašydavau pagal kategorijas, kad matyčiau, kur išleidžiu daugiausia pinigų. Štai nuoroda į kitame puslapyje pateiktą šabloną: išlaidų fiksavimo failas. Tai labai padeda suprasti, kur galima sutaupyti ir kiek vis dėl to mes išleidžiama.

Pradėsite skaičiuoti kiekvienos kategorijos išlaidas. Pastebėję, kad kažkurio konkretaus tipo išlaidų padarėte per daug, stengsitės jas apriboti. Pavyzdžiui, išsiaiškinsite, kad pramogoms išleidžiate 300 lt/mėn. Vadinasi, viršiję šią sumą, tapsite labai motyvuotas neišleisti nė cento.

Trečia, pradėjęs vesti tokį žurnalą, supratau, kokia pinigų suma leidžia išlaikyti įprastą komforto zoną ir išleisti sąlyginai mažą sumą, kuri yra 1100 lt/mėn. Į šią sumą neįeina didieji pirkiniai, kaip automobilis, baldai ir pan. Juk vien automobilio pirkimas metinį vidurkį padvigubintų.

Žinoma, dažniausiai kiekvieną mėnesį išleidžiu mažiau, bet kitais mėnesiais darau didelius pirkimus, pvz., drabužius susiperku vieną mėnesį, kelionės ir žygiai vyksta vasarą ir pan. Todėl turiu ir kitą vidurkį – 800lt/mėn., kuris galioja, jei neturiu jokių išlaidų, kurių nepriskiriu į išskirtinių ar brangiųjų kategorijas.

Pastaruoju metu pradėjau vesti į žurnalą tik išleidžiamas sumas, taip ignoruodamas išlaidų kategorijas. Tai leidžia sutaupyti laiko ir užtikrinti, kad vidutinės išlaidos išlieka tokios pačios.

Mokėkite grynaisiais

Dabar paplitus kortelėms ir galimybėms jomis atsiskaityti, dažnas žmogus grynuosius nešiojasi mažais kiekiais. Tyrimais yra nustatyta, kad asmeniui yra sunkiau išsiskirti su realiais banknotais nei kortele. Mėginau surasti konkretų straipsnį, kur tai skaičiau, bet nesėkmingai. Todėl papasakosiu iš atminties: žmonėms duodami grynieji arba kortelė ir siūloma pirkti konkrečius daiktus. Asmenys su kortele dažniau sutinka mokėti brangiau už tą patį daiktą. Tuo tarpu atsiskaitantys grynais dažniau atsisako pirkti.

Tą galima lengvai pagrįsti keliais pavyzdžiais. Pirma, mokėdami grynaisiais sąmoningai ar pasąmoningai fiksuojate savo išlaidas. Todėl pasiekus tam tikrą išleistų pinigų lygį, norite apkarpyti pirkimus. Antra, nuolat matote kaip piniginėje menka esama suma. Trečia, įsivaizduodami pirkinio kainą, geriau suvokiate, kokio ji dydžio, mintimis lygindami ją su turimais ir/ar uždirbamais pinigais.

Geriau jausti, kaip naudojami pinigai

Šiuo metu važinėju troleibusu ir stengiuosi važiuoti taip, kad užtektų pramušti vieną 2 litų bilietėlį. Kai pagalvoji, kad stengiesi dėl 2 litų, pasidaro truputį nejauku.

Kai važinėdavau automobiliu, apie tai nė nemąstydavau. Užsipili pilną baką, o tada nesvarbu, kad ta pati kelionė kainuoja gerokai brangiau. Dar paspaudi kaip reikalas, kas stipriai įtakoja kuro sąnaudas. Štai čia priėjome dar vieną išvadą: kai pinigų išleidimas yra atskiriamas nuo realaus jų sunaudojimo (benzino mažėjimo bake), tuomet leisti juos kur kas lengviau.

Pridėsiu dar vieną pavyzdį. Pamenu, kaip valgiau mažytį šokoladą, kuris kainavo 10 ar 20 litų. Regis, gavau jį dovanų. Paėmiau vieną mažą skiltelę, įsidėjau į burną ir sakau: šiuo metu jaučiu, kaip mano burnoje tirpsta vienas litas… Brangu.

Patarimas būtų toks: susimąstykite, kiek iš tiesų kainuoja kiekvienas jūsų daromas veiksmas.

Skūpus moka du kartus arba kiek sumoki, tiek ir gauni

Esu tikras, kad beveik kiekvienam teko nusipirkti kokį pigų daiktą, kurį buvo nei malonu naudoti nei jis ilgai tarnavo. Pavyzdžiui, nusiperki kinišką grąžtą, o tada paimi vokišką. Koks skirtumas? Su kinišku turi spausti iš visų jėgų, kad atsirastų skylė, o vokišką laikai, kad savaime per sieną nepralįstų. Kitas pavyzdys, kiniška kojinė pompa automobiliui, pripūsite ratus kokius du kartus ir galėsite eiti pirkti naujos.

Tas pats galioja drabužiams. Manote, žmogus perka batus už 150 lt, vietoj maximinių už 50 lt taip permokėdamas 3 kartus? Iš tiesų, tai permoka taupantysis. Jam reiks pirkti bent dvi poras, kad tarnautų tiek pat laiko. Tikėtina, kad reikės keisti viduje esančias pagalvėles, batraiščius ir t.t.  Be to, nešioti bus kur kas mažiau malonumo. Taigi, suskaičiavus sugaištą laiką, benziną važinėjimui ir pan., išvada viena: nieko čia nesutaupysi – nusipirkite žmoniškus batus iškart.

Tas pats galioja ir kompiuteriams. Palyginęs nešiojamųjų kainas bei parametrus, pastebiu, kad kai kurie kainuoja gerokai daugiau, nors jų sparta identiška. Ką pastebėjau iš tokios įrangos pirkimų? Dažnas garantinis, visokie keisti pakibimai, nepatogios klaviatūros, prastas ekrano spalvingumas. Išvada ta pati – kiek moki, tiek gauni.

Dabar apie saugumą. Beveik visą gyvenimą teko važinėti pigiomis padangomis, kurių pats nepirkdavau, nes net automobilio neturėjau. Tačiau šįkart tėtis pasistengė ir sumokėjo ~60 litų brangiau nei maksimoje. Taip pat, pirko ne universalias, o žiemines. Jei gerai pamenu, stumti teko vos 2-3 kartus (važinėjama Ignalinoje, kur sniego iš tiesų būna, priešingai, nei Vilniuje, kur kelias savaites plikas ledas ant asfalto yra normalu). Anksčiau reikėdavo nusikasti visą kalną vedantį iš garažo į kelią, dabar ne tik, kad kasti nereikia, bet dažnai galima apsieiti be įsibėgėjimo. Tik ~240 lt skirtumas. Jau net nekalbu apie stipriai padidėjusį saugumą. Ar jūsų gyvybė verta poros šimtų litų? Tą patį galiu pasakyti apie buvusio automobilio padangas, kurias paliko savininkas. Akivaizdu, kad užsienietis nepagailėjo pinigų, nes ant jų puikavosi žymūs prekinis ženklas „Michelin“ („Alpin“ rūšis). Užsikasiau tik vieną vienintelį kartą, nes buvau užtraukęs rankinį… 🙁 Bet atleidus, iškart nuvažiavau savais keliais 😉

Atidėkite pirkimą, kol praeis pradinis impulsas

Tiesiog niekada nepirkite antro būtinumo daikto vos jį pamatę. Pirkimą atidėkite bent savaitei. Per ją impulsas išblės ir pamatysite, ar iš tiesų to daikto reikia.

Man tai tapo tokiu natūraliu dalyku, kad galima priskirti prie trūkumų. Visad pasižiūriu apžvalgas internete ir kainas skirtingose parduotuvėse, kad būčiau tikras, jog perku tai, ko noriu už protingą kainą. Tada dar paklausinėju pažįstamų rate. Tokiu būdu naujo daikto įsigijimas gerokai užtrunka. Sakyčiau, kad net per ilgai.

Pinigų kišimas vis į tą patį

Žmonės paprastai stengiasi patvirtinti savo sprendimų teisingumą, todėl elgiasi neracionaliai.

Pavyzdys iš mano gyvenimo. Turėjau išsvajotąjį automobilį Alfa Romeo 156. Tačiau pirkinys buvo velniškai nesėkmingas. Kadangi ketinau šiuo automobiliu važinėti bent 5 metus ir įsidėti dujinę įrangą, todėl pradiniam remontui negailėjau pinigų (diržų keitimas su guoliais, visiškai sintetiniai tepalai ir pan.), todėl jau iš pat pradžių išleidau ženklią sumą. Vėliau prasidėjo mistinės problemos, kurių normaliai išspręsti nepavyko nė vienam servisui. Pasiekiau stadiją, kai buvau į ją sudėjęs 5000 lt, permokėjęs daugybę pinigų už kurą, nes pakankamo patikimumo dujų įrangai automobilis taip ir nepasiekė.

Be to, vienintelis tolimesnis problemos sprendimo būdas būtų kainavęs dar 2000 lt (originalus greičio pedalo padėties daviklis). Dar buvo žadama, kad netrukus reikės pakabą remontuoti, išmoningoji hidraulinė pavarų perjungimo įranga (Selespeed) kartais suveikdavo klaidingai ar trumpam užsikirsdavo. Taigi, galbūt dar keli tūkstančiai remontui, nes šis įrenginys tikrai dažnai pavesdavo šios markės mašinų vairuotojus, kaip pasakojo servisų darbuotojai. Trumpai tariant, dar mažiausiai 2500 ir nežinomybė bei abejonės, ar to pakaks, kad galėčiau ramiai gyventi.

Taigi, automobilį pardaviau 4000 pigiau nei pirkau. Vadinasi, vien tiesioginis piniginis nuostolis yra 9000. Tačiau paskaičiavus, kad toliau tektų važinėti benzinu, dvejones dėl galutinio automobilio remonto ir pinigų stygiaus, diena kai atsikračiau šio kledaro buvo ypatingai laiminga. Nuo širdies akmuo nusirito.

Išvada paprasta: kartais geriau nusipirkti naują daiktą, nei stengtis sutvarkyti senąjį. Taip tarsi prarandame pinigus, kai iš tiesų sutaupome. Jei ne pinigų (tuo atveju, jei 2500 lt remontas iš tiesų būtų buvęs paskutinis), tai bent laiko, ilgų pokalbių su servisų meistrais ir nervų.

Kaip taupyti pinigus 2 dalis.