sausio, 2024 - Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda

30 dienų kelionė motociklu 13 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Liublinas – Vilnius

31 sausio, 2024 Kelionės 2 komentarų/ai

Liublinas (Lublin), Lenkija 🇵🇱 (2023-10-03 – 2013-10-04)

28ta diena

Tiesiog važiavimas be ypatingesnių nuotykių. Nuotaikos jau buvo kelionės pabaigos. Kelias geras.

Atvykus į viešbutį nustebau. Pastatas patiko, pats atrodo gražiai, bet dar ir apsuptas kitų puikių senamiesčio pastatų (nuotraukoje viršuje, tai pastatas, esantis dešinėje nuo parkavimo aikštelės. Mano langas buvo į tą aikštelę). Parkavimas su uždaromais vartais. Saugumas visad labiau svarbus motociklu važiuojant.

Pusryčiai irgi buvo gražiai dekoruotam kambary ir labai įmantrūs, bet, kad niekas įmantrybių nevalgė. Visi tik paprastus dalykus. Man regis ant to rėmelio parašyta, kad čia jų nacionaliniai patiekalai.

Liublinas 9tas pagal dydį Lenkijos miestas (336 000+ gyventojų). Miestas klestėjo dėl geografinės padėties, kai buvo sukurta Lenkijos-Lietuvos sąjunga, 1385 metais. Yra 15 viešų ir privačių universitetų mieste. Žiūrint į gatves, miestas tikrai jaunas atrodo. Taip pat, labai tvarkingas.

Vakare išėjau užkąsti. Radau skaniausius kelionės (o gal ir gyvenimo) biurgerius. Tik net vietos pavadinimo neatsimenu. Bet sekančią dieną, ėjau vėl ten pat valgyt to paties.

Beeidamas netikėtai radau štai ką:

Dieną atrodo taip:

Atpažinau vaizdą viduje kaip Vilnių! Bei, kad esu matęs kitą šio „portalo“ pusę prie geležinkelio stoties! Man bežiūrint iš Lietuvos kažkas pamojavo. Taip pat, pora merginų Liubline irgi susidomėjo „portalu“ bei, kodėl taip aktyviai apžiūrinėju. Pasirodė, kad turi lietuvių draugių.

29ta diena

Aplankiau Liublino pilies muziejų. Kur apturėjau vieną iš keistesnių patirčių. Svarbu paminėti, kad Lenkijoje (ar bent šitam mieste) labai pasijuto, kad su anglų kalba jie nedraugauja. Pvz., savitarnos atsiskaitymo kasos net pasirinkus anglų kalbą dar pusę dalykų lenkiškai rašo. Kai kurie išvis neturi kalbos pasirinkimo, tik lenkiškai. Tas pats galioja ir muziejaus puslapiui. Pasirinkus anglų kalbą, būna parašoma apie 20 žodžių angliškai, visa kita lenkiškai. Vienintelis skirtumas, kad Google tada nebesiūlo versti, nes meta duomenys indikuoja, kad puslapis angliškas jau ir taip, nors tai melas.

Nuėjau į pilies muziejaus kasas. Nusipirkau bilietą pas kasininkę (kalbėdamas angliškai). Jinai man davė instrukcijas angliškai, ką toliau daryti. Bet aš neįsiminiau, nes tuo metu dėjausi telefoną ir bilietą į kišenes. Paprašiau pakartoti (angl. „Could you repeat please“). Mane pasiekė atsakymas „nekalbu angliškai“ (angl. „I don’t speak English).

Jei būčiau neturėjęs kitų blogų patirčių mieste su anglų kalba, tai būčiau pagalvojęs, kad jinai moka tik tam tikrus dalykus angliškai mintinai. Bet iš jos manieros ir miesto nenoro kalbėti angliškai, man pasirodė, kad čia buvo principo reikalas. Tai mane gerokai įsiutino.

Bet jaudintis neverta, jau palikau vienos žvaigždutės įvertinimą Googlėj 😀

Pats muziejus visai nieko buvo, tik, kad painus. Galima nusipirkti bilietą į patį muziejų, bei atskiri bilietai į dvi papildomas dalis (bokštas ir bažnyčia). Būtent taip ir padariau. Užtruko man surasti tas dvi papildomas vietas. Pvz., bokšto apžiūrai ir panoraminiam vaizdui reikia pilnai išeiti iš muziejaus pro bilietų vartus ir tada patraukti link bokšto. Bet muziejaus sienos sujungtos su bokštu, tai nustembi, kad negalima tiesiog tiesiai praeiti. Bažnyčia buvo muziejaus viduje.

Taip pat, dar buvo zonų, kurios reikalauja dar kitokių bilietų. Stovi žmogus salėj ir tikrina. Buvo labai sunku orientuotis, kur man galima eiti, o kur ne. Užsukus į porą kambarių, buvau išprašytas.

Durų žymėjimas tarp salių irgi keistas. Pvz., durys į kitą zoną būna pilnai uždarytos ir nėra jokios rodyklės. Pažiūrėjus į duris galvoji, kad ten eiti negalima, bet kai kuriais atvejais pasirodo, kad būtent ten ir reikia eiti, kad patekti į sekančias sales.

Vėliau sekė pasivaikščiojimas po miestą ir vakarienė.

30ta diena – paskutinė kelionės diena! 2013-10-05 – Vilnius 🇱🇹

Gavosi 700 kilometrų, kas vos ne dvigubas įprastos dienos kilometražas. Tam užtrukau apie 10 valandų. Kelis kartus sulijo. Net vidinį švarko pašiltinimą įsidėjau, nepaisant to, kad ant viršaus jau ir taip buvau lietui atsparų kostiumą apsirengęs.

Telefonas nuo lietaus nustojo krautis, kai kirtau Lietuvos sieną. Bet Garmin GPS veikė kuo puikiausiai, lietus nebaisus. Kita vertus, Lietuvoj esant tai galima jau beveik iš ženklų susiprast, kur važiuot.

Pabaigai šiek tiek skaičių: 5857 kilometrai. 16 viešbučių. 206 litrai kuro (kaina 312€). 25 kartus sustota piltis kuro. Vidutinės sąnaudos 3.5 l/100km. Viso išleista 4 682€.

Ačiū, kad skaitote 🙂

P.S. Nauja kelionė jau planuojama, turėtų prasidėti anksti pavasarį. Šiuo metu esu Londone, darau testavimo važiavimus. Šiandien bandau KTM 890 Adventure, poryt BMW 1300 GS. Kitą savaitę naujus (2024) Triumph 900 tiek GT, tiek Rally modelius.

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 12dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Prešovas

21 sausio, 2024 Kelionės Nėra komentarų

Prešovas (Prešov), Slovakija 🇸🇰 (2023-10-01 – 2013-10-02)

26ta diena – temperatūros pokytis – likau be baseino

Pirmą kartą užsisakiau viešbutį su baseinu. Beveik visi skelbimai visad rašo, kad baseinas uždaromas rugsėjo 30tą. Bet čia nebuvo taip parašyta. Jau svajojau, kaip pagaliau nuo tų karščių atsivėsinsiu įšokęs į vandenį. Šitas viešbutis nebuvo parašęs, kad baseinas uždarytas. Parašiau žinutę. Jie atrašė, kad baseinas atidarytas, tačiau, kad per šalta juo naudotis. Galvoju kažkokiais čia jau marazmais užsiima. Šalta? Jie gal prie bajerio! Nuo kada 25+ yra šalta?!

Pasirodo, kad vos keli šimtai kilometrų į šiaurią labai temperatūrą pakeičia. Jau Deva mieste buvo vėsiau, vietoj 30 su viršum buvo tik 24! Bet keliaujant link Prešovo dar labiau šalti pradėjo. Kelionės metu net įjungiau šildomas rankenas.

Iš pradžių galvojau, kad tiesiog pagaliau oras atvėso. Bet tada pažiūrėjau, kad piečiau dar karšta, vis dar virš 24. Atvykus tikrai nebuvo noro į jokius baseinus. Dieną buvo 18, naktį gal 12. Tačiau pripratus prie aukštų temperatūrų, kai prakaituoji su šortais ir maike kasdien, tai 18 atrodė kaip žiema ❄️

Kaip ten bebūtų, apsuko mane vis tiek, nes baseinas tai buvo uždengtas, kai man sakė, kad atidarytas! 🙁

Žemiau mano apsistojimo vieta:

Prastas asfaltas

Kelionėje iš Vengrijos (Deva) į Slovakiją (Prešovas) sutikau blogiausią asfaltą gyvenime. Viskas buvo gerai, kol neprasidėjo kažkokia kalnuota vietovė. Daug vingių, bet asfaltas duobėtas ir sutrupėjęs, tad visad galvoji, kad motociklas nuslys. Sudėtinga važiuoti. Vaizdų labai neatsivėrė, bet mačiau, kad vietomis daug mašinų sustoję, tad norint galima turbūt kažką rasti. Kaip bebūtų, jei ne prastas asfaltas, tai tokie siauri miško keliukai tarp medžių yra vieni iš mano mėgstamiausių maršrutų.

Mano telefonui irgi nepatiko. Turiu vibracijų sugėrėją (angl. dampener), tad mano telefonas juda beveik visada. Nuo šitų duobių, tai nors USB-C portas telefone tikrai nebuvo išmaltas, laidas laikosi tvirtai, tačiau krovimas pradėjo atsijunginėti ir vėl pasijunginėti.

Kelionės metu vėl radau nelegalios veiklos. Sustojau ties apžvalgos bokštu. Iš pradžių, net nemačiau, bet pasirodo, kad laiptai užkalti lentomis. Išmėginau motociklininko rūbų tamprumą, ir įlipau pro šoną. Viršuje radau tik vieną supuvusią lentą. Negi vien dėlto ėmė ir uždarė?

Vakaras

Pasiekus viešbutį išėjau pasivaikščioti po senamiestį, kuris buvo tiesiog už viešbučio durų. Keičiasi ne tik temperatūra, tačiau ir dienos šviesos trukmė. Kuo toliau nuo pusiaujo (angl. equator), tuo labiau laviruoja dienos šviesa priklausomai nuo metų laiko. Per kelias dienas praradau apie 40 minučių dienos šviesos. Plius saulė kitaip šviečia, ne taip ryškiai.

Taip pat, užtikau bažnyčią, kur buvo viduje koncertas. Užėjau kelioms minutėms pasiklausyti, visai neblogas buvo.

Vakarienei buvo pica:

27ta diena – Šarišo pilis (Šariš)

Tai gotikos ir renesanso erų akmeninės pilies griuvėsiai. Aukštis apie 570 metrų virš jūros lygio. Tai viena didžiausių ir seniausių Slovakijos pilių. Menamai įkurtą 4tam amžiuje. Tačiau buvo perstatyta kelis kartus, kol galiausiai 1678 metais sudegė.

Tai buvo tik apie 10 kilometrų nuo mano viešbučio. Boltas pasirodė per brangus, nebuvo karšta, tai nusprendžiau važiuoti motociklu. Dar kartą primenu, kad, daug darbo yra motociklu tokius dalykus daryti. Nuotraukoje apačioje motociklininko striukė ir kelnės sukištos į šonines dėžės, kurios tuščios, nes daiktai viešbutyje. Tada šalmas yra pervertas specialiu trosu ir prirakintas prie priekinio rato su stabdžių disko spyna. Batų gal nieks nevogs, tai padėti prie motociklo. Viršutinės dėžės nėra, nes dvi šonines su rankenom galiu per kartą nusinešti.

Prie pilies griuvėsių būtina eiti pėsčiomis (arba dviračiu) gražiu taku. Tačiau takas kyla į kalną, tad prakaitas muša.

Vėl nelegalas

Prie įėjimo buvo parašyta kaina. Bet nebuvo žmonių, kurie rinktų pinigus. Buvau vienintelis lanktyojas! Rimtas privalumas, kai keliaunama ne sezono metu.

Vėliau vidujė pamačiau du žmones. Jie mane irgi matė. Man niekas nieko nesakė, aš niekam nieko nesakiau, tai už dyką ir apžiūrėjau 😀

Pilis tariamai taip kažkada atrodė:

Dabar išlikę ne tiek daug:

Ant išlikusio bokšto žmonės įleidžiami tik tam tikromis valandomis, ko aš nebuvau nusiteikęs laukti. Ypač, kad net bilieto neturėjau ir nežinojau, ar kas nors tikrai ateitų įleisti.

Taip pat, man patiko, kad buvo visų šalies pilių žemėlapis (šios pilies numeris 5).

Turbūt tiek perskaičius tapo aišku, kad žodis „hrad“ reiškia „pilis“. Turint tą omeny, pabaigai „nuotaikinga“ nuotrauka:

Taupymas ant ženklų

Slovakijoje pastebėjau, kad, priešingai nei Lietuvoje, perėjos einančios viena po kitos dažnai žymimos tik vienu ženklu. Man regis vienoj vietoj mačiau net 3x!

Iš kitos pusės irgi ženklas tik prieš pirmą perėją stovi. Taip pat, tas „2x“ pakreiptas šonu, kas reiškia, kad galioja matyt ir sukant į dešinę.

Manau, kad visai nebloga sistema. Nebūtina ten mirgalkių ir ženklų ant kiekvienos dėti kaip Lietuvoje ar JK. Kai mes norim padaryti visas labai matomas, tuomet jos visos yra matomos kaip normalios. Ypatingas žymėjimas turėtų būti taikomas specialiais atvejais.
Svarbiau būtų, kad žmonės atšvaitus užsidėtų. Vis dar vyrauja nesupratimas, kad gatvė gali pilnai apšviesta būti, bet pėsčiojo vis tiek nesimato, jei jis be atšvaito.

Pagrindinio kelio ženklų skirtumas

Įvažiavau į naują šalį. Varau sau spakainas. Vienam miestely, netikėtai smegenys suvokia, kad nemačiau kelio ženklo, kad aš ant pagrindinio kelio. Iškart avarinis stabdymas, bet beveik pralekiu pro sankryžą, nespėju sustoti. Bet turiu pilną matomumą, nieko nėra. Kažkaip net nesuprantu žiūrėdamas aplink tą sankryžą, kas čia buvo. Galvoju, gal rimtai, kas sugalvojo lygiavertę sankryžą vidury miesto padaryti.

Važiuoju toliau, po kiek laiko vėl analogiška situacija. Tik, šįkart pasiruošęs, tai spėju sustoti. Pradedu galvoti, na, tikrai taip negali būti. Koks idiotas turėtų kelius projektuoti, kad dėtų tiek daug lygiaverčių sankryžų.

Toliau važiuoju jau tiesiu keliu tarp miestų, ir pastebiu baisiai keistą dalyką. Jie, pagrindinio kelio ženklą deda ne prieš sankryžą, bet po!!! Bet nebūtinai iškart po! Įsivaizduojat? Manau, kad ne.

Pavyzdžiui, važiuojate pagrindiniu keliu, ateina šalutinis, nėra jokio ženklo, kad tai šalutinis. Tačiau už šalutinio kelio iškart (arba daug daug toliau stovi ženklas), kad jūsų kelias pagrindinis. Jis galioja kilometrą ar ilgiau. Galiojimo atstumas nenurodomas, tik iš patirties žinau, kad kartais jie galioja kilometrus, iki kol sutinkamas kitas šalutinis kelias. Už to kelio vėl bus ženklas, kad jūsų kelias pagrindinis. Esmė, kad jums reikia įsiminti ženklus kartais net kilometrams į priekį!

Nežinau, kaip jie sugeba tokia sistema naudotis. Bet tai absurdiška. Kaip žinoti, ar, čia koks šunkelis, ar čia jau šalutinis kelias ir pagrindinio kelio ženklas susinaudojo. Ar šitas nusukimas nesiskaito kaip sankryža, todėl mano pagrindinio kelio ženklas matytas prieš kilometrą dar galios kitai sankryžai?

Žodžiu, pilna kosmonautika.

P.S. nesu 100% tikras, kad pagrindinių ženklų problema yra Slovakijoje, gali būti ir Vengrijoje. Nebepamenu tiksliai.

Pabaiga. Vakarienės vietą rinktis kažkaip sunkiai sekėsi. Ant galo radau kažkokį kinų restoranėlį. Angliškai savininkai nekalbėjo, sūnus plius minus. Užsisakyti pavyko, buvo visai neblogai, nepaisant, kad iš nuotraukos ne kaip atrodo:

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 11 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Debrecenas

19 sausio, 2024 Kelionės Nėra komentarų

Debrecenas (Debrecen), Vengrija 🇭🇺 (2023-09-29 – 2013-09-30)

24ta kelionės diena

Sienos kirtimai tarp Vengrijos ir Rumunijos tai anekdotiniai. Pvz., keliaujant į Rumuniją yra pasų kontrolė, nes Rumunija nėra Šengeno dalis. Tačiau viskas ką jie padarė, tai nuskenavo mano pasą. Netikrino motociklo numerio ar dokumento. Šalmo nusiimti nereikėjo. Visa patikra truko 30 sekundžių – tiek trunka paimti mano pasą ir nuskenuoti neišeinant iš būdelės. Sudėjus tai su faktu, kad motociklai kerta sienas be eilės (užlįsdami prieš mašinas), tai viskas įvyko akimirksniu.

Grįžtant atgal (iš Rumunijos į Vengriją), tikrino per nago juodymą rimčiau. Galbūt todėl, kad įvažiuojama į Šengeno erdvę. Kaip bebūtų, pasiėmė tiek motociklo dokumentus, tiek mano pasą. Viena pasienietė pralaikė gal 5 minutes nusinešusi į būdelę. Paskui išėjo, padavė kitai ir parodė pirštu į mane.

Paėmusi dokumentus, ji nuėjo už manęs, patikrino motociklo numerį. Tada padariau mostą ranka, klausdamas, ar nusiimti šalmą. Tačiau ji papurtė galvą į šonus, kad nereikia. Atidavė dokumentus.

Su tokiom kokybiškom patikrom, tai galiu naudoti bet kokius motociklo numerius bei galiu keliauti su bet ko pasu, nes veido niekas netikrina. Kitaip tariant, jei kas nori, kad pervežčiau narkotikus tark Vengrijos ir Rumunijos, tai mielai pagelbėsiu už atitinkamą mokestį 😀

Viešbutyje (o gal čia pensionas? Nežinau, kaip vadinti, nes virtuvę bendrą tai turėjo, lauke net barbecue zona buvo) pirmą kartą turėjau net tris lovas. Visad sakau, kad gyvenimas nesąžiningas, nes pastogė kainuoja ar vienam, ar dviem identiškai. Kitaip tariant, į kelionę su savimi antrą asmenį galiu už dyką paimti. Žiūriu, kad kai kur net trims kaina ta patį 😉

Nustebau pirmą kartą radęs kainoraštį visiems metams, kur kainos skirtingos priklausomai nuo sezono. Pvz., rugsėjį kainos mažesnės nei vasarą ir pan.

Dar keistenybė buvo, kad kondicionierius buvo kambaryje, tačiau pulto neradau. Nuėjus pas administratorę, man buvo paaiškinta, kad visi pulteliai buvo surinkti, kai kažkas sugalvojo kambarius šildyti. Man tas pasirodė keista, bet patikinau, kad ketinu tik vėsinti ir pultelį gavau.

Debreceno miestas gražus, su švariais senais pastatais ties gatvėmis. Tai antras pagal dydį Vengrijos miestas, su ~330 tūkstančių gyventojų.

Dar vienas įdomus miesto niuansas, kad daug šviesoforų rodo laiką iki kada įsijungs šviesa. Pavyzdžiui, jei jums žalia, tai sekundės bus skaičiuojamos iki nulio, kad žinotum, kiek liko. Jei jums raudona, tai sekundės skaičiuojamos iki nulio, tada įsijungs žalia. Man tas labai patiko, nereikia veltui dairytis.

Tokį dalyką mačiau Bulgarijoj (ne šios kelionės metu). Bet man buvo paaiškinta, kad kažkas ten blogai. Žmonės per daug piktnaudžiauja, kai tiksliai laiką žino. Tai Bulgarijoje nustojo juos dėti, dabar naikina netgi.

Jaučiausi parvagęs, tai dienos planas buvo tiesiog pasivaikščioti. Pro senamiestį nuėjau iki parko. Kur radau futbolo stadioną, fontanų ir pan.

Žinoma, man irgi reikėjo pereiti šitais takais vandenyje. Beveik visus po vandeniu panirusius galima peršokti, bet vienoj vietoj kažkaip netinkamai įvertinau ir gavau toliau vaikščioti su vienu šlapiu batu. Bet šilta, tai greit išdžiūvo.
Truputis Vengrijos istorijos

Teko ne tiek mažai pabendrauti su viešbučio administratore. Sužinojau, įdomių dalykų. Pvz., kad žmonės iš Rumunijos po 8tos klasės be tėvų gali persikelti į Vengriją. Ji buvo gimusi Rumunijoje, bet gyvena toj daly, kuri buvo atimta iš Vengrijos. Pasirodo, kad po pirmo pasaulinio karo Vengrija prarado apie 2/3 teritorijos. Ji atiteko Slovėnijai, Slovakijai, Čekijai, Austrijai, Kroatijai ir Rumunijai. Vengrija įsitraukė į antrą pasaulį siekdama jas atgauti. Bet Vokietijai pralaimėjus karą, jos vėl buvo atimtos.

Kaip bebūtų, galioja tokia sistema, kad žmonės iš tų zonų gali laisvai persikelti į Vengriją, gauti pilietybę, mokslas apmokamas ir t.t. Administratorė net pasakė, kad nors augusi Rumunijoje, bet rumuniškai nelabai šneka.

Man keisčiausias dalykas buvo, kaip jiems be tėvų taip leidžiama persikelti į kitą šalį, bet ji patikino, kad tai normalu pas juos ir nieko keisto.

Pabaigai pietūs, kurie sveiki gali būti tik, jei pradedama nuo ledų.

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 10 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Deva

17 sausio, 2024 Kelionės Nėra komentarų

Deva, Rumunija (2023-09-27 – 2013-09-28)

23čia kelionės diena

Deva miestą pasiekti, važiuojant iš Rimniku Vilčos, galima pasinaudojant Transalpina kalnų keliu, kuris yra aukščiausias Rumunijos (asfaltuotas) kalnų kelias, pasiekiantis 2 145 metrus.

2008-2009 metais buvo nuspręsta visus 148 kilometrus pilnai renovuoti. Kaina 385 milijonai eurų, kitaip tariant 2,6 milijono už kilometrą!

Kelią galima naudoti tik pusę metų dėl aukščio ir oro. Tuo tarpu, egzistuoja šalimais kitas kelias, kuris eina žemiau. Šitam remontui nebuvo nei eismo, nei ekonominio pateisinimo. Korupcijos skandalų buvo.

Geriausia dalis, kad jis nėra pabaigtas! Pirmas asfalto sluoksnis užbaigtas 99%, o kitos „statybos“ 80%. Sunku suprasti, kas tos kitos. Bet gal barjerai, papildomos aikštelės sustoti, kažkokia infrastruktūra pasivaikščiojimams (angl. hikes) ir pan. Vyriausybė dabar teisiasi su bankrutuojančia įmone. Tikslas nutraukti sutartį, ir organizuoti naują konkursą, kad pabaigti kelią.

Pats važiuodamas tai nė nepagalvojau, kad kažkas nebaigta. Geras kelias visur buvo, daug geresnis nei Transfegerešano (Transfăgărășan).

Iš esmės, Trasnalpina egzistuoja tik turizmui, bet, ar jis sukuria ką nors panašaus, kas tuos milijonus atpirks, tai nežinau. Bet pravažiuoti buvo smagu! Viso šią dieną padariau apie 300 kilometrų ir užtrukau tam apie 7 valandas.

Buvo dar šalčiau nei praeitam kalnų kelyje. Viena, tai šitas truputį aukštesnis, antra, jau į rugsėjo galą temperatūros nukrito žemiau 30. Viršuje nusiėmus pirštines nuotraukoms, norėdavosi greitai tas pirštines atgal mautis. Žinoma, nebuvo taip šalta, tiesiog kūnas pripratęs prie didžiulių karščių, o vėjas stiprus.

Deva

Tai nedidelis miestelis, vos kiek daugiau nei 50 tūkstančių gyventojų. Pirmą kartą paminėtas 1269, didžiausias vizualinis aspektas ant kalvos stūksanti tvirtovė.

Viešbutyje pirmą kartą radau gulbes. Taip pat, Deva buvo mano paskutinis sustojimas Rumunijoje.

24 diena

Rytą pradėjau vaizdu į jau minėtą tvirtovę pro savo kambario langą ir pusryčiais viešbutyje (8-10€).

Pagooglinus buvau nusivylęs, nes tvirtovė uždaryta. Kaip visad susidariau įdomesnių taškų mieste maršrutą Google maps programėlėje, ir išėjau laimės ieškoti.

Devos tvirtovė nuolat patenka į kadrą. Priėjus aikštę viršuje, tapo aišku, kad jau liko tik į kalną užlipti. Mankšta niekad nekenkia gyvenime, tai nusprendžiau lipti viršun.

Gavau ir laiptais lipti, ir pro urvą praeiti.

Bet daugiausia kelias buvo tiesiog miško takelis.

Nelegalas

Priėjus įėjimą į pilies zoną buvo keista. Vartai buvo atidaryti. Ženklai paaiškinantys, ką matau buvo keliom kalbom. Tai ėmiau ir užėjau. Pradėjau užlipdamas į virš vartų esantį bokštą. O tada laiptais aukštyn.

Kai buvau bokšte, išgirdau, kaip darbuotojų sunkvežimis atvažiuoja. Atsirado baimė, kas bus, jei jie pravažiavę uždarys vartus. Žinoma, tas neįvyko. Tada lipant laiptais, važiavo dar kita mašina. Pradėjau galvoti, kad, jei užmatys mane, tai gausiu velnių. Tas vėl neįvyko.

Užlipus laiptais pamačiau pirmą ir vienintelį ženklą kelionės metu apie gyvates.

Lipau toliau. Užmačiau du žmones be manęs. Vis dar buvo ženklai su paaiškinimais, ką mes matome.

Toliau buvo dar geriau. Priėjau tokius ženklus:

Kaip supratau dar yra kilnojama pertvara, kuri turėtų būti per vidurį šito kelio, bet ji buvo šone, nes darbuotojai vaikšto ir mašinos pravažiuoja. Kaip ten bebūtų, mačiau kad vienas žmogus iš šito kelio išėjo, tai pagalvojau, kad aš gi niekuom neprastesnis, ir savo laimę išmėginsiu.

Apžiūrėjau ir apėjau visą tvirtovę, išskyrus vieną mažą zoną, kur buvo galima matyti ir girdėti dirbančius statybininkus. Net bilieto pirkti nereikėjo 😉

Žinoma, vyksta renovacija, tai nieko labai mandro viduje ir nebuvo.

Po šito mini nuotykio liko tik grįžti atgal į viešbutį vakarienės.

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 9 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Rimniku Vilča

15 sausio, 2024 Kelionės Nėra komentarų

Rimniku Vilča (Râmnicu Vâlcea), Rumunija (2023-09-25 – 2013-09-26)

Miestą pasirinkau, nes šalia buvo druskų kasykla (Salina Ocnele Mari) ir Transalpina (DN67C) kalnų kelias.

Keliaujant į miestą, navigacija užvedė ant keleto tikrai įdomių takų. Du motociklai su krepšiais vargiai prasilenktų. Važiuot užtat įdomu, tik, kad greitis mažas.

Taip pat, vėl buvo laikas išsiskalbti (primenu, kad turiu rūbų 8nioms dienoms). Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai apsistojau ne viešbutyje. Vis tiek per booking.com buvo užsakyta.

Ieškojau nakvynės vietos pagal tai, kas rodė, kad turi džiovyklę rūbams pakabinti ir skalbimo mašiną. Dar savininkui pasakiau, kad skalbsiu. Pasakė, kad paliks porą skalbimo kapsulių.

Spintoj, virš skalbimo mašinos, radau mažą džiovyklę-pakabyklę, skirtą kabinti ant durų, bet bute tam net tinkamų durų nėra. Tai pikta buvo, kad taip „apgavo“. Teko rūbus visur kabinti: ant kėdžių, radiatorių, balkone ir t.t. Dar nukrito porą kartų ta nelempta mini džiovyklėlė su rūbais, kai tarp kėdžių pastačiau.

Prieš išvykstant iš buto, nuėjau į balkoną susirinkti savo rūbų. Žiūriu, kad balkonas dar už kampo tęsiasi. Nueinu ištirti situaciją. Ten kampe stovi normali džiovyklė. Pasirodo, kad reikia balkonuose ieškoti 😀

Rimniku Vilčos zoologijos sodas (Zoo Grădina)

Kažkur 5 minutės pėsčiomis nuo buto buvo zoologijos sodas. Nedidelis, bet visi pagrindiniai gyvūnai yra. Kaina berods buvo 2€.

Juokingiausia buvo, kad negalėjau rasti poros vietų iš žemėlapio. Pvz., krokodilo. Apėjau ratu porą kartų, galvoju, kažkas čia ne to. Matau duris, kur turėtų būti, bet ant jų parašyta rumuniškai „tik darbuotojams“. Ant galo pamačiau, kad kažkas ten įėjo iš lankytojų. Išsitraukiau telefoną su Google vertėju. Pasirodo, kad parašyta: „negalima įsinešti maisto“. Moralas, reikia negalvoti, kad supranti kitą kalbą, kai žodžiai panašūs 😀

Po to liko tik suvalgyti vakarienę ir keliauti miegot.

Druskos kasykla (Salina Ocnele Mari) 2023-09-26

Kai sužinojau, kad Rumunijoj yra druskų kasyklų, labai užsimaniau vieną aplankyti. Kai kurios turi požeminius ežerus, kitos bažnyčią ir pan. Taip pat, beveik jos visos turi pramogų, kaip krepšinis, futbolas, mini golfas ir t.t.

Salina Ocnele Mari yra apie 10 000 kvadratinių metrų dydžio. Atvykus į vietą, reikia palaukti autobuso, kuris jau nuveža po žeme, iki pačios kasyklos.

Turbūt jau supratote, kad manoji kasykla turėjo bažnyčią.

Kadangi oro bet kiek patekti į kasyklas negali, tai žvakės kuri dūmų surinkėją:

Buvo labai malonu, kad viduje buvo daug vėsiau nei lauke. Puslapyje iš anksto perspėta, kad turėti šiltesnių rūbų. Berods buvo 14 šilumos, kas lyginant su lauko 30 yra vėsu ir reikalauja apsipratimo.

Viduje buvo mažokai žmonių. Iš pramogų išmėginau tik mini golfą. Susimokėjau už 20 minučių, bet be manęs niekas nežaidė (vėliau prisijungė mama su vaiku), tai niekas laiko neskaičiavo. Žaidžiau, kol atsibodo. Blogiausia dalis, kad į vieną skylę iš pirmo karto taip ir nepavyko įridenti! Po šitokios nesėkmės, negalėjau naktį ramiai miegoti 😉

Grįžus, vėl reikėjo pavalgyti. Niekaip nesuprantu, kodėl tiek daug žmonėms reikia to maisto. Beje, nežinau, ar pastebėjote, bet beveik visose maisto nuotraukose visad būna du gėrimai. Tikrai buvo labai karšta kelionė ir beveik visad bent 30 šilumos.

Likusią dienos dalį praleidau vaikščiodamas po miestą.

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 8 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) piečiausias kelionės taškas

13 sausio, 2024 Kelionės Nėra komentarų

Bukareštas (Bucharest), Rumunija (2023-09-23 – 2013-09-24)

Buvo dar viena 34+ karščio diena. Nusprendžiau, kad reikia baigti kelionę apie pirmą valandą, kol temperatūra dar ne aukščiausia.

Atvykus į miestą, buvo labai neįprasta. Tiek juostų miesto viduje dar nebuvau matęs. Bet kaip tyčia, motociklas su krepšiais negalėjo pralįsti tarp mašinų, nes nuo priešpriešinio eismo atskirta medžiais. Tad gavau šiek tiek pakepti stovėdamas eisme.

Esant ne per tolį viešbučio, pastebėjau kažkokias varžybas. Kelias uždarytas. Sunku nunaviguoti nepažįstant miesto, kai GPS vis veda uždarytais keliais. Mėgini vis kitą kelią, bet galų gale atsiduri vėl prie uždaryto, nes reikia kažkaip į kitą pusę to kelio patekti.

Atvykus į viešbutį viskas buvo puiku. Mano motociklui už 5€ per dieną (mašinoms 10€) atiteko pusė mašinos vietos šalia kažkokio čiužinio. Manau, kad motociklas miegojo patogiai 😀 Pats irgi ėjau pasnaust, kol karštis baigsis bei pailsėt nuo, kad ir trumpokos, bet karštos kelionės.

Tai buvo pirmas kartas, kai viešbutyje radau siuvimo rinkinį!

Viešbučio kondicionierius veikė puikiai. Bet, nors visur pridėta ženklų, kad nerūkyti, kažkoks idiotas sugalvojo tą padaryti. Vakare grįžus į viešbutį vėliau smirdėjo kaip reikalas. Išvykimo dieną ryte vėl buvo tas pats. Pranešiau administratoriai. Bet vargu, ar jie labai ką padaryti gali, nes, nors yra parašyta, kiek bus baudos už tai, nelabai įsivaizduoju, kaip jie gali susekti kas rūko. Pratiškai tai jie turbūt gali žinoti iš kurio kambario eina smarvė, bet realiai tai niekas nenori svečių nepatoginti

Pasnaudęs išėjau be jokio plano ar tikslo pavaikštinėti po miestą.

Tokiais atvejais tiesiog bandau prieiti miesto centrą/senamiestį ar kokį nors parką. Pasirodo, kad penktadienį ir šeštadienį būna fontanų šou! Užskaitau!

Nuotraukose sunku tą perteikti, bet plotas yra didelis. Ten yra 44 fontanai (fontanai, ne purkštuvėliai!), kurie patalpinti per 1,4 kilometro ilgį! Žmonės sėdi jau apsupti fontanų, o ten toliau jau yra didesni. Anot interneto tai ilgiausia orkestruota fontanų sistema pasaulyje!

Taip atrodo vieta, iš kurios žmonės stebi:

Sekanti diena (2013-09-24)

Vakarui suplanavau turą dviračiais, tad dieną nuėjau apžiūrėti Karliaus Mykolo I („Regele Mihai I”) parką, kuris prasideda Triumfo arka (Arcul De Triumf). Žinoma, priklauso nuo kurio krašto privažiuojama 😉

Parko plotas 187 ha (1,87 km^2), kurio beveik pusę užima ežeras. Jame plaukiojo ir su burėm, ir su irklais. Maudytis draudžiama.

Viduje taip pat yra atrakcijų, skulptūrų, japoniškas sodas, fontanai, kurie neveikė ir pan. Man regis pravaikščiojau apie 2,5 valandos. Tada buvo metas grįžti į viešbutį.

Miesto turas dviračiais

Įkvėptas sėkmės su elektriniais paspirtukais, nusprendžiau išmėginti gidą dviračiais. Deja, tai nebuvo taip smagu, ar įdomu, kaip praeitą sykį.

Kaip bebūtų, buvo įdomu pamatyti ir sužinoti apie miestą. Pvz., mieste nėra daug senų pastatų. Taip yra todėl, kad nebuvo ten iš ko statyti, tad statė iš medžių, tad viskas sudegdavo. Dar žinoma, būna žemės drebėjimai. Net yra keletas išlikusių kelių iš medžio plotelių! Nes neturėjo akmenų ar ko kito.

Taip pat, ta fontanų aikštė tokia didelė ne veltui. Komunistai norėjo turėti ilgiausią aikštę pasaulyje. Sugriovė daugybę aplinkinių pastatų tamtikslui. Jei gerai pamenu, ilgiausios turėti nepavyko, tik plačiausią.

Bendravimo trūkumas – socialinė baterija

Esu iš tų žmonių, kurie paprastai gali sau ramiai kirmyti prie kompiuterio ir viskas gerai. Dažniausiai nei per daug kalbu (turiu omeny, kad neturiu poreikio), nei per daug klausau. Bet kelionės metu pradėjo jaustis, kad kažkaip trūksta socialinio aspekto. Bendravimas su administratoriais ar pardavėjais to poreikio nepatenkina. Bendravimas su žmonėmis Lietuvoje per internetą irgi mažai kuo padeda. Trumpas pabendravimas su kitais turistais nieko nedaro.

Dviračių turo metu buvome tik trise, plius gidas. Po turo, aš ir britas nusprendėme eiti užkąsti tradiciško maisto. Trečias asmuo pasakė, kad turi darbo reikalų, tad privalo išeiti. Buvo tikrai malonu „normaliai“ pasišnekėti. Ypač, kad pasitaikė įdomus asmuo, dalyvavęs pilotuojamų lėktuvų pasaulio čempionatuose, turi savo automobilį pasigaminęs ir t.t. Neblogą gyvenimą susikūręs ir pragyvenęs, tik, deja, jo žmona numirė 🙁

Bonusas, kad sutarėme politiniais klausimais 😀 Už nemažai dalykų, kuriuos pasakėme tai Jungtinėje Karalystėje būtum suimtas 🙁 Šiais laikais du britai atvirai pasikalbėti gali tik rytų Europoje 😀

Iš esmės, po šitos vakarienės supratau, kad pas mane irgi yra socialinė bateriją, kurią reikia įkrauti. Žinoma, nėra taip, kad niekad nebuvau pastebėjęs, kad pabendravus su kitais žmonėmis kažkas pasikrauna smegenyse. Tiesiog kelionės metu tai tapo taip akivaizdu, nes visi „normalūs“ pabendravimai patenka į įsimintiniausių kelionės atsiminimų skiltį. Dar gali būti todėl, kad nuolat matai kažką naujo. Nėra tikros rutinos, viskas nauja, tai poreikis bendrauti paaštrėja.

Kita vertus, jei kas paklaustų, ar norėčiau, kad kitas motociklas su manimi keliautų? Vargu. Trumpam laikui tikrai taip, bet ilgam, tai labai sunku rasti suderinamą žmogų.

Piečiausias taškas

Tai 19ta kelionės diena bei pats piečiausias kelionės metu pasiektas taškas. Po Bukarešto teko apsisukti ir keliauti atgal į šiaurę. Mano pradinis užmojis buvo iki Bulgarijos nuvažiuoti, bet pradėjus planuoti kelionę ir kilometrus, pasidarė aišku, kad Bulgarija per toli.

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 7 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)

08 sausio, 2024 Kelionės Nėra komentarų

Drakulos pilis (Brano (Bran) pilis), Rumunija (2023-09-21, ketvirtadienis)

Iš Sibiu važiuojant į Brašovą, užsukau į taip vadinamą Drakulos pilį. Tikras pavadinimas yra Brano pilis. Rašytojas Bramas Stokeris (Bram Stoker) sukūrė istoriją apie Draukulą, kuris buvo vampyras. Nors jis niekad nematė šitos pilies, bet jo knygoje aprašyta labai panaši. Taip pat, daroma prielaida, kad net pats veikėjas buvo paremtas vienu iš pilies valdytojų: Vladas 3 Drakula (Vlad III Dracula), kuris buvo labai protingas, suktas ir teisingai, bet brutaliai valdė. Iš esmės, knyga išpopuliarino vampyrus. Kaip ten bebūtų, turizmas klesti. Žmonės nori Drakuolos pilį pamatyti, ne išimtis buvau ir aš.

Vos atvykus, jau iškart apėmė kažkoks nusivylimas, nes vieta per daug turistinė pasirodė. Keliavau rugsėjį, tad turistų paprastai mažokai visur. Taip pat, tai buvo ketvirtadienis ir dvylikta dienos. Iš kur čia gali būti tiek žmonių?! Mėginant surasti, kur prisiparkuoti, pasidarė akivaizdu, kad čia viskas labai „turistiška“.

Dar vienas įdomus niuansas, kad gražioji pilies pusė nesimato atvažiavus (žiūrėti pirmą nuotrauką įrašo pradžioje). Mes ją lankome iš šitos pusės:

Bilietų pirkimas galimas tik per kioskus. Audio gido kaina yra viršuje sąraše, bet neleidžia pasirinkti pirkti kioske. Paklausus prižiūrėtojo, kodėl? Buvau informuotas, kad šiuo metu audio gido galimybės nėra. Kai lankiau Oravos pilį, tai audio gidas ne tik buvo, bet ir nemokamai. Visos salės aiškiai sunumeruotos.

Kolidoriai ir salės buvo per siauri, tad reikėjo dažnai palaukti, kol kiti praeis. Pilis buvo skirta tik 12-24 kareiviams, tad nenuostabu, kad vieta labai ribota. Jos paskirtis nebuvo gintis, o tik informuoti šalia esančias kariuomenes, kurios ateitų gintis.

Paskutiniai du aukštai buvo pristatyti jau tada, kai pilis neturėjo gynybinės paskirties.

Perkant bilietus, galima pasirinkti papildomai nusipirkti laiko kapsulę (kas yra viso labo nusileidimas liftu ir perėjimas tuneliu, su keliais vizualiais paveikslais) bei įėjimą į kankinimo kambarius. Žinoma, pasirinkau abu. Jei mane būtų su jais kankinęs, būčiau prisipažinęs bet ką.

Tai tiesiog siaubas. Kaip tu neprisipažinsi, ko nors? Nenoriu daugiau dėti nuotraukų, nes man regis kai kurios gali būti nuo tik 18 metų, nes paveiksliukuose rodomas nuogas pieštas kūnas arba žmonių kankinimai. Pvz., prie vieno kankinimo įrankio perskaičiau, kad viena moteris per visą istoriją sugebėjo neprisipažinti ir atlaikyti kankinimą būtent juo. Tai, galvojat, kad ją ėmė ir paleido? Nejuokaukit. Tada ją nužudė už raganavimą, nes tikras žmogus būtų negalėjęs atlaikyti kankinimo. „Geležinė“ logika.

Taip pat, pilyje yra tematikos apie pabaisas, vampyrus ir panašiai, įskaitant video ir audio instaliacijas.

Laiko kapsulės nuotraukos:

Kainos: bilietas 60 lei (12€), kankinimų kambarys 10 lei (2€), laiko kapsulė 25 lei (5€). Įdomiausia, kad norėdamas surasti pavadinimus, užmačiau, kokios kainos bus 2024. Pasakysiu tik tiek, kad infliacija ne tik Lietuvoje didelė. 😉

Grynųjų pinigų problemos

Prieš paliekant pilį, susidūriau su mažu sunkumu. Pasirodo, kad pastačiau mašiną tokioj aikštelėj, kaip prie Gariūnų anksčiau būdavo. Vyras sako, kad kortelių nepriima. Mokama pagal tai, kiek laiko prastovima. Iš anksto paklausti nesugalvojau. Man labai pasisekė, kad, anksčiau įrašuose minėtas bendradarbis Adelin, man padovanojo šiek tiek Rumunijos pinigų, kurių kaip tik ir užteko susimokėti.

Tai buvo vienas iš dviejų kartų, kai susidūriau su sunkumais dėl grynųjų neturėjimo (visad tiesiog moku per Revolut, kuris viską pakonvertuoja automatiškai geru tarifu. Kai limitas išsenka, tai esu naudojęs Monzo). Kitas kartas buvo, kai važiavau motociklu ir galvojau, kad reiktų sustoti ir pailsėti. Ta proga gal kuro užsipilsiu net, nors man jo nereikėjo, būčiau dienos tikslą pasiekęs be jo.

Kaip tik degalinė ant žiedinės sankryžos. Užsuku, prisipilu. Nueinu mokėt. Duodu kortelę, sako, kad ne. Jis aišku nelabai angliškai kalba. Bet kažkaip susikalbam. Sakau, kad neturiu grynųjų. Sako, bankomatas va ten ir rodo pro langą. Užteko gatvę pereiti, ir išsiėmiau 50 lei (10€) (su Revolut šitas išsiėmimas nieko nekainavo).

Nuėjau mokėti, jis dabar grąžos neturėjo teisingai išduoti. Tai galvoju, kad paimsiu ką nors pagert ar pan. ir paliksiu jam ten tuos kelis lei, bet, kad nelabai kas buvo, tai atgal atsisukau. Tai jis tada man išdavė daugiau grąžos nei turėjo, viską suapvalino iki penketų.

Dar kartą paklausiau, kodėl negalima kortelėm atsiskaityti. Jis pradėjo rodyti į tą aparatą, kuris matosi, kad išsijungęs kažkodėl ir tiesiog, kad neveikia.

Per 30 kelionės dienų, tik dukart prireikė grynųjų, tai visai neblogai. Techniškai gal trijų, nes už motociklo plovimą nemokėjau, bet ten būtų reikėję grynųjų.

Brašovas (Brașov), Rumunija (2023-09-21 – 2013-09-22)

Po pilies netrukus atvykau į savo viešbutį, kuris vėl buvo man naujovė. Pavadinimas „Hotel Citrin – Adults Only“. Kai pamatai užrašą, kad tik suaugusiems, tai pradedi galvoti, kad gal ne čia pataikei bei, kas čia dabar bus. O pasirodo, kad viskas labai paprasta. Vaikai neįleidžiami. Įdomus konceptas, nebuvau susidūręs su per daug vaikų kelionės metu. Kita vertus, keliaujant rugsėjį, vaikų nėra, nes jie jau mokyklose sėdi.

Kambarys buvo puikus, su vaizdu į motociklą dėl ramesnės dušios. Vartai užrakinami naktį.

Nuolat matydavau Taco Bell restoranus tam tikruose YouTube video, bet gyvenime nebuvau niekad. O visai norėjosi, kai nesi buvęs ir tiek kartų matęs. Buvo mano laiminga diena, nes būtent tokį restoranėlį radau.

Grįžtant atgal, jaučiausi saugiai ir apžiūrėjau šiek tiek miesto.

Čia pagrindinė aikštė, bet jau žmonių nelabai buvo likę:

Sekanti diena

Jei tik būna galimybė, visad imu viešbutį su pusryčiais. Tai labai pagelbėja su dienos pradžia. Niekur toli eit nereikia, o pavalgius galima iškart grįžti į kambarį ir arba susipakuoti ir lėkti, arba tiesiog greitai pradėti miesto apžiūros ekskursiją.

Pusryčiai atrodė taip:

Dienos planas buvo tiesiog aplankyti keletą lankytinų miesto vietų, tad daug vaikščiojimo. Štai keletas nuotraukų.

Dominuojantis didelis pastatas mieste ir abejose nuotraukose yra Juodoji Bažnyčia (angl. Black Church, rom. Biserica Neagră). Tikrai tiek išorė, tiek vidus atitinka pavadinimą. Nuotraukų spalva neatitinka realybės. Tačiau net nuotraukose matosi, kad jokių puošmenų, spalvų ir panašių dalykų viduje nėra. Atmosfera niūroka.

Tampos kalno keltuvas

Paprastai išeinu iš viešbučio su Google žemėlapyje išdėliotu maršrutu iki kiekvieno taško. Tačiau užmačiau nuorodą į keltuvą į kalną, kai jau buvau bebaigęs maršrutą. Buvau matęs, kad jis mieste yra, bet originaliam plane jo nebuvo. Kita vertus turėjau dar daug laiko, tai galvoju kodėl gi ne. Keltuvas atrodo taip:

Aptarnavimas tai žiauriai prastas buvo. Man atrodo, kad su tokiu aptarnavimu žmonės į snukį gauna, bet, kai papročių nežinai, tai nepulsi visų mušti ir auklėti. Man regis vienintelis kartais kai kažkas ant manęs šaukė kelionės metu. Kaip ten bebūtų, užkilau į viršų.

Viršuje parašyta Brasov tokiu pat būdu kaip tas Holivudo miesto užrašas, kurį nuolat matome per filmus. „V“ raidė matosi dešinėję pusėję iš nugaros. Apačioje pats miestas. Prisižiūrėjus vaizdų pyktis atslūgo 😀

Pabaigai pora nuotraukų su manimi ir mano nesveiko maisto vakarienė. Juk negalima sveikai valgyti kelionės metu.

Visos dalys

Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

30 dienų kelionė motociklu 13 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Liublinas – Vilnius

Liublinas (Lublin), Lenkija 🇵🇱 (2023-10-03 – 2013-10-04)

30 dienų kelionė motociklu 12dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Prešovas

Prešovas (Prešov), Slovakija 🇸🇰 (2023-10-01 – 2013-10-02)

Taupymas ant ženklų

30 dienų kelionė motociklu 11 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Debrecenas

Debrecenas (Debrecen), Vengrija 🇭🇺 (2023-09-29 – 2013-09-30)

30 dienų kelionė motociklu 10 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Deva

Deva, Rumunija (2023-09-27 – 2013-09-28)

30 dienų kelionė motociklu 9 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) – Rimniku Vilča

Rimniku Vilča (Râmnicu Vâlcea), Rumunija (2023-09-25 – 2013-09-26)

Rimniku Vilčos zoologijos sodas (Zoo Grădina)

Druskos kasykla (Salina Ocnele Mari) 2023-09-26

30 dienų kelionė motociklu 8 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija) piečiausias kelionės taškas

Bukareštas (Bucharest), Rumunija (2023-09-23 – 2013-09-24)

30 dienų kelionė motociklu 7 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)

Drakulos pilis (Brano (Bran) pilis), Rumunija (2023-09-21, ketvirtadienis)

Tampos kalno keltuvas

Naujausi įrašai

Nuorodos

Liublinas (Lublin), Lenkija 🇵🇱 (2023-10-03 – 2013-10-04)

Prešovas (Prešov), Slovakija 🇸🇰 (2023-10-01 – 2013-10-02)

Taupymas ant ženklų

Debrecenas (Debrecen), Vengrija 🇭🇺 (2023-09-29 – 2013-09-30)

Deva, Rumunija (2023-09-27 – 2013-09-28)

Rimniku Vilča (Râmnicu Vâlcea), Rumunija (2023-09-25 – 2013-09-26)

Rimniku Vilčos zoologijos sodas (Zoo Grădina)

Druskos kasykla (Salina Ocnele Mari) 2023-09-26

Bukareštas (Bucharest), Rumunija (2023-09-23 – 2013-09-24)

Drakulos pilis (Brano (Bran) pilis), Rumunija (2023-09-21, ketvirtadienis)

Tampos kalno keltuvas

Naujausi įrašai

Žymos

Nuorodos