Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Pėčas (Pécs), Vengrija (2023-09-12 – 2013-09-13)

Išvykau iš Budapešto (Vengrija) miesto link Pėčo (Vengrija). Pėčas yra senas miestas įkurtas romėnų, netoli nuo sienos su Kroatija. Populiacija apie 150 tūkstančių, pats tas mano kelionėms.

Atvykau į pirmą ir vienintelį teminį viešbutį kelionės metu. Sienos ir kambarys buvo dekoruoti kosmine tematika:

Taip pat, pasirodo, kad viešbutis turi svorių salę, tad nusprendžiau, kad sekančią dieną eisiu sportuot, kiek gi galima dykaduoniauti kelionės metu. Taip pat, administratoriaus pasiteiravau, ar yra galimybė valgyti televizijos bokšte, internete buvo sunku surasti atsakymą. Kai buvo patvirtinta, kad galima, tai ten ir išsiruošiau motociklu. Kelias buvo tas pats, kuriuo atvykrau į miestą, ir labai maloniai vingiuotas.

Bokštas tikrai neatrodė pilnos jaunystės, aplink buvo nemažai statybinių medžiagų, galbūt ketina atnaujinti kažką. Įėjimo kaina 1 400HUF (3,65€). Restorane atmosfera ir aptarnavimas irgi ne itin malonūs. Lietuviškai turbūt reiktų sakyti „piguvos“ jausmas.

Pirmas apsinuodijimas

Budapešte pusryčiams valgiau lygiai tą patį ir ten pat, kur ir vieną dieną prieš tai. Tačiau jaučiausi keistai. Dar praleidau pietus, kas dažnai būna ne į gerą. Televizijos bokšte, dar prieš atnešant maistą, jau blogai buvo skrandyje, pykino. Bet kartu buvau išbadėjęs, nes visą dieną nevalgęs.

Maistas irgi neatrodė per geriausiai, ir teisingas sprendimas turbūt būtų buvęs nevalgyti. Deja, valgiau. Kaina 6 590 HUF (17.17€). Man regis nuotraukoj žemiau vieno gėrimo trūksta.

Pavalgius trumpalaikis pagerėjimas buvo, nes visą dieną nevalgiau. Tuomet ėjau apžiūrėsi vaizdų iš aukštai. Labai įdomus niuansas, kad nėra jokio stiklo, kaip matosi iš nuotraukos žemiau. Tiesiog atvira apžvalgos aikštelė, kuri buvo 75 metrų aukštyje. Restoranas vos žemiau – 72 metrai. Pats televizijos bokštas 197 metrai.

Dabar jau pradėjau jaustis prastai, tad pradėjau skubėti link manęs laukiančio motociklo (taip, šalmas prirakintas kabeliu, batai tiesiog palikti prie motociklo, kol manęs nebuvo).

Pakeliui į viešbutį dar buvo galimybė sustoti ir pamatyti laisvės monumentą, vengriškai Niké-szobor (angliškai Nike Statue). Gražus vaizdas atsiveria, patogi nemokama aikštelė sustoti šalia.

Viešbutyje pragulėjau lovoj, tada ištroškau, išėjau mėgint ieškot vandens kažkur pirmą nakties. Kadangi maistą valgiau tą patį, galvojau, kad gal vandeniu iš krano galėjau apsinuodyti. Plius norėjau coca-colos, nes man asmeniškai inai dažnai pramuša virškinimą į gerąją pusę. Rodė Google, kad yra ne per toli kažkokių keistų dirbančių parduotuvių. Tačiau, pasiekus viešbučio vestibiulį, pamačiau, kad jie turi šaldytuvą su gėrimais, tad tas sutaupė kelionę, grįžau atgal į lovą, maloniai vemti likusią nakties dalį.

Ryte kažkiek jaučiausi geriau, bet tik dalinai. Vakarykščius sportavimo planus iškart atmečiau. Jei tik būna galimybė, viešbučiuose pasirenku variantą su pusryčiais. Pavalgiau ir tada būdamas tikras tipinis lietuviškas turistas negalėjau švaistyti laiko ir gulėti lovoje. Buvo dar tik kelionės pradžia, labai norėjosi laiko nešvaistyti. Todėl išėjau tyrinėti miesto. Keletas nuotraukų iš pagrindinės aikštės.

Pirmas kartas, kai kortele mokėti neleido

Visos kelionės metu neturėjau jokių grynųjų su dviejų dienų išimtimi. Šįkart buvo pirma diena ir tik vienas iš dviejų ar trijų kartų, kai kortele nepavyko atsiskaityti.

Negalėjau patekti į kažkokį religinį pastatą. Kaina tik 2€. Labai įdomu buvo, kaip žmonės nelabai mokantys angliškai bendrauja su turistais. Kai užėjau į pastatą, su manim pasisveikino, atsakiau angliškai. Tada iškart paklausė „English?“, atsakiau, kad taip. Moteris, apie 50 metų, išsitraukė popierinę kortelę ir pradėjo man skaityti angliškai. Išvardino, ką pamatysiu viduje, kiek kainuoja bilietas ir t.t., tai buvo turbūt pirma patirtis, kai žinojau, kad žmogus nelabai kalba angliškai, bet vis tiek aptarnauja turistus. Dar fantastiškiau buvo, kad tarimas tikrai geras.

Žinoma, paklausus, ar galiu mokėti kortele arba grynais eurais buvo atsakyta, kad ne.

Patraukiau toliau, ir pamačiau, daug spynų, bet ne ant tilto, o tiesiog šiaip sau.

Nėra geros teorijos kaip tai prasidėjo ir kodėl. Bet, kaip ir visur kitur, dabar tai porų meilės simbolis.

Toliau nukeliavau į Pėčo katedrą (Pécs Cathedral), kur buvo galima užlipti laiptais ir apžiūrėti miestą iš viršaus:

Esu labai geros fizinės formos, tačiau po apsinuodijimo, man reikėjo pailsėti ne tik laiptais lipant į viršų, bet net lipant į apačią. Gerai, kad mažai laiptelių buvo. Nusprendžiau, kad užeisiu dar į muziejų (Victor Vasarely Museum) ir tada į viešbutį ilsėtis toliau. Žemiau keletas nuotraukų iš jo.

Visos dalys

30 dienų kelionė motociklu 1 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 2 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 3 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 4 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 5 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 6 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 7 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 8 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 9 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 10 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 11 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 12 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)
30 dienų kelionė motociklu 13 dalis (Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija)