Asmeninio tobulėjimo blogas | Saviugda | Motyvacija

Artėjo rugsėjo pirmoji – pasirinkimo laikotarpio pabaiga. Tačiau dabar terminas pratęstas iki lapkričio paskutinės dienos. Bet kokiu atveju, noriu pasidalinti patirtimi, kaip apsisprendžiau dėl pensijų kaupimo būdo. Manau, kad tokiu metu užklysta asmenys, kurie jau žino apie tris galimus variantus, bet dar nėra galutinai apsisprendę. Jiems skirta antroji dalis „Mano pensijų kaupimo pasirinkimas“. Visi kiti, galite skaityti nuo pradžių.

Galima rinktis iš trijų pensijos kaupimo būdų

Visų pirma, kad ir kurį variantą pasirinksite. Teoriškai (nes vargu, ar Sodra gebės mokėti pensiją ateityje) jūsų pensija visad susidės iš trijų dalių:

1. Bazinė pensija, kurią mokės Sodra, nepriklausomai nuo to, ką pasirinksite.
2. Pensija dėl automatiškai valstybės pervedamų lėšų į fondus. T.y., kai jūsų alga nuo to nemažėja, tiesiog dalis jūsų sumokėtų mokesčių perkeliama į jūsų pasirinktą II pakopos pensijų fondą.
3. Dalis, kuri susidarys dėl papildomo savanoriško kaupimo ir valstybės dotacijos.

Visos skaičiuoklės parodo, kuri suma iš kurios dalies susidaro. Pasirinkus tik Sodrą, atsiranda dar viena sąvoka – „papildoma senatvės pensijos dalis”, kuri priklauso nuo stažo ir pan.

Pirmasis variantas. Jei jūs kaupėte iki tol II pakopos pensijų fonde ir grįšite į Sodrą, tai jūsų pinigai toliau kaupsis tame fonde ir bus investuojami. Bet jokių papildomų įmokų ten nepateks. Visą pensijos dalį gausite tik iš Sodros.

Antrasis variantas. Nuo 2014 valstybės pervedamas procentas mažės nuo 2,5% iki 2%. Pasinaudokite žemiau pateiktomis skaičiuoklėmis – vargu, ar jums pakaks tokios pensijos. Nes ji bus tokio pat dydžio, kaip prognozuojama Sodros.

Trečiasis variantas. Jei gaunate į rankas 2000 Lt, po savanoriškos 1% įmokos, jums liktų 1980 Lt (nuo 2016 bus 2% ir jums liktų 1960 Lt). Vargu ar pajusite tuos 40 litų. Tačiau ilgajame laikotarpyje, valstybės dotacija duos didelę grąžą. Nenoriu išsiplėsti apie sudėtinių palūkanų galią, tad teks pagooglinti arba patikėti mano žodžiu.

Nuorodos į pensijų skaičiuokles

Čia galima pasitikrinti, kokios yra prognozės, jums pasirinkus vieną ar kitą variantą. Tikrai naudinga atsidaryti ir pasiskaičiuoti.

Oficiali skaičiuoklė – http://www.pensijuskaiciuokle.lt/ ir http://www.lipfa.lt/skaiciuokle

Gali pasirodyti, kad ten galima pasirinkti labai mažą fondų uždarbį – maksimalus yra 2,5 metinių procentų. Taip yra todėl, kad į tai jau įvertinta infliacija, fondų mokesčiai, atsižvelgimas į vidutinio atlyginimo augimą ir t.t. Vadinasi, žiūrėdami į rezultatą, galite jį įsivaizduoti dabartinėmis kainomis – kad tokia bus jūsų perkamoji galia.

Iš esmės, nuo investicijų grąžos yra nuimami 5%. T.y., optimistinis scenarijus yra toks, kad grąža bus 7,5%, tokiu atveju skaičiuoklėje rinkitės 2,5%. Pesimistinis scenarijus, kad grąža viršys tik 0,5% vidutinį metinį atlyginimų augimą ir bus 5,5%, tuomet rinkitės 0,5%. Vidutinis variantas 1,5%. Tokios metinės grąžos leidžia pamatyti pakankamai realią pensiją šiandieninėmis kainomis.

Žemiau pateikiu vieną pavyzdį:

Matome, kad pasirinkus nei optimistinį, nei pesimistinį scenarijų (1,5% metinį investicijų uždarbį), kaupdami savanoriškai gausime 258 Lt didesnę pensiją. Kaupdami fonduose tik pačios Sodros įmoką, tegautume 22 Lt daugiau.

Mano pensijų kaupimo sprendimas

Mano sprendimą nulėmė du paprasti faktai. Jei sutinkate bent su vienu iš jų, tuomet manau, jūsų pasirinkimas turėtų būti toks, kaip ir mano – kaupti II pensijų fonduose su savanoriška įmoka.

1. Visuomenė sensta
2. Norima papildomai kaupti senatvei

Pirmas faktas lemia tai, kad esu įsitikinęs tuo, kad Sodrai lemta žlugti. Nuolat tolinant pensinį amžių problema nebus išspręsta. Mažėjant dirbančiųjų ir didėjant pensininkų – Sodra taps nepajėgi mokėti padorios arba net visai jokios pensijos. Štai citata iš „DNB investicijų valdymo” generalinio direktoriaus, Šarūno Ruzgio, pristatymo: „Darbingo (15-59 m.) ir vyresnio amžiaus (60 m. ir vyresni) žmonių santykis (kiek darbingų asmenų išlaiko vieną pensinio amžiaus sulaukusį visuomenės narį): • 2012 m. buvo 2,7; • 2030 m. bus tik 1,7.” Tai kur kas blogiau nei įsivaizdavau.

Antras faktas. Investuoju savarankiškai, tačiau investavimas į III (taip trečios) pakopos fondus visad traukė dėl valstybės dotavimo. Kuris siektų 15%. T.y., nieko nedarai, o pirmais metais jau uždirbi 15%. Tačiau dabartinis pasiūlymas su savanoriška priemoka, leidžia iš tų įmokų uždirbti nuo ~200% iki 50% tuo atveju, jei jūs gaunate nuo dvigubai mažiau nei vidutinis šalies atlyginimas iki dvigubai daugiau (~2250Lt į rankas).

Per jau minėtą investuok.lt seminarą buvo pateikti matematiniai skaičiavimai, kuriuos atliko lektorius M. Kalensinskas prezentacijai „Ką ir kaip pasirinkti pensijų fonduose?”. Galutinis rezultatas buvo toks, kad reikia gauti didesnę nei 14 473,33 lt algą, kad labiau apsimokėtų investuoti į III pakopos fondus nei II. Turima omenyje, gaunama dotacija iš valstybės. T.y., gaunant tokią algą, jums valstybė ir dotuos tik 15%. Vadinasi, kad gaunant mažesnę algą ir ketinant vis tiek investuoti, geriau tai daryti II pakopos fonduose.

Dar reiktų pridurti, kad II pakopos fonduose taikomi mokesčiai yra mažesni nei III ir turbūt mažesni už visus įprastus ne pensinius fondus (šito negaliu garantuoti, netikrinau kiekvieno).

Dėl įdomumo pateikiu nuorodą į seną straipsnį, kuriame rinkausi į kurį konkretų II pakopos fondą investuoti savo lėšas.

Praeituose straipsniuose rašiau apie programas ir kompiuterio triukus, kurie paspartina darbą kompiuteriu. Tačiau vieną kartą pašalinių žmonių sukurtų programų nepakako, tad padarėme savo.

Ką ji daro?

Leidžia labai greitai įvesti priminimą. Veikia panašiu principu kaip Launchy. Klavišų kombinacija (paprastai Alt+N) iškviečia programos langą ir galite rašyti tekstą. Patogumo dėlei programa palaiko daug formatų (https://code.google.com/p/minder/wiki/Manual), čia pateiksiu kelis pagrindinius:

• Vėl paskambinti Vardeniui|15. Bus apie tai priminta po 15 minučių.
• Patikrinti paštą dėl svarbaus laiško 1h 10m. Bus priminta už valandos ir 10 minučių.
• Ar jau atėjo svarbus laiškas ryt 10:35. Bus priminta rytoj 10:35
• Jau užvirė vanduo 0,25h. Bus priminta už 15 minučių
• Pasveikinti Joną su gimtadieniu 06.30 12:30. Bus priminta šių metų birželio 30tą dieną, 12:30.

Atsisiųsti (jei dar neturite, įsidiekite Microsoft .NET Framework 4.0 ir Microsoft Visual C++ 2010 Redistributable Package (x86))

Projekto pradžia

Bendradarbiui, Ignui Bagdonui, užkliuvo tai, kad nuolat reikia prisiminti smulkmenas ir laikinus dalykus. Tokius, kurių į įprastą kalendorių vesti nesinori. Telefone pasidaryti priminimą trunka per ilgai. Iš pradžių sukritikavau jo idėją, bet gana greit supratau, kad tai genialu. Tuomet skubiai sulipdėme pradinį variantą (2012.06.04).

Po truputį plėtojome, kol galiausiai padarėme sinchronizaciją tarp kelių kompiuterių. Tiesa, kol kas tai mažiausiai išbaigta vieta – veikia ir tiek.

Išvaizda

Pirmi keturi paveiksliukai yra tiesiog galimos pagrindinio lango išvaizdos (angl. skin)

Visų priminimų peržiūros langas:

Priminimo langas, kuris visada būna virš visų programų (angl. always on top):

Projekto puslapis ir naujausia versija

Programa geba atsinaujinti automatiškai. Tačiau, jei kas nors neveikia, čia galite pasitikrinti, ar tikrai turite naujausią versiją.

Projekto puslapis.
Atsisiųsti naujausią versiją, straipsnio rašymo metu.
Visų atsisiuntimų puslapis.
Reikalingos programos (jei jos dar neįdiegtos): Microsoft .NET Framework 4.0 ir Microsoft Visual C++ 2010 Redistributable Package (x86).

Šešta valanda ryto. Lauke -12. Diena po truputį įsišvinta padedama gausybės balto sniego. Viduje jauku ir šilta.

Prie lango pristumtas mažas staliukas prie kurio sėdi Asmenybė. Jai iš burnos dvokia pagiriomis, marškiniai pritvinkę prakaito ir cigarečių dūmų. Galva pilna minčių.

Ant grindų išmėtyti rūbai, darbinis stalas apkrautas nešvariais puodukais, po juo stovi tušti alaus buteliai ir pora degtinės.

Iš kito kambario pasigirsta knarkimas, Asmenybė jį atpažįsta ir sukuria mintį: „Štai su kuo vakar gėriau… Nusiritau… Nusiritau.“.

Asmenybė tvirtai atsistoja, išsitiesia pilnu ūgiu. Užgesina įpusėtą cigaretę į peleninę.

Minčių eiga sparti, smegenys džiaugiasi dar viena savo pergale, jos jau nujaučia viso šito baigtį. Ši pergalė bus viena svarbiausių Asmenybės gyvenime.

Tai buvo paskutinė jo cigaretė, paskutinės pagirios ir paskutinė diena tokiam baisiam kambary. Tai buvo paskutinė jo senojo gyvenimo diena.

Jis nesurūkė cigaretės iki galo, nesugėrė paskutinio butelio alaus, nelaukė pirmadienio. Asmenybė viską pradėjo dabar.

Autorius Povilas Panavas

Žmonės į tas pačias situacijas reaguoja visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, skrendant lėktuvu galima naudotis internetu. Vienas asmuo galvoja, kaip tai nuostabu, kad tokiu greičiu tobulėja technologijos. Šalia sėdintis žmogus tai laiko savaime suprantamu dalyku ir netikėtinai dingus ryšiui, labai susinervina ir pradeda keiktis – patiria stresą.

Stresas, įtampa kyla tada, kai žmogaus lūkesčiai nesutampa su rezultatu. Be to, dar reikia pasirinkti priešinimąsi vietoj susitaikymo. Vienodose situacijose, asmenys su vienodais lūkesčiais reaguoja skirtingai.

Be to, esame išmokyti, kad turime kontroliuoti gyvenimą, kiek įmanoma labiau. Tačiau dažnai padėties ištaisymas, sukelia daugiau streso nei tiesiog susitaikymas su esama situacija. Tikras nutikimas: įmonė priskaičiavo 0,14 centų delspinigių, nors komunaliniai mokesčiai buvo mokami laiku. Tai kelia stresą, nes žmogus paprastai jausis nuskriaustas ar, kad tai yra neteisinga bei, kad reikia kažko imtis. Norėdamas ištaisyti klaidą, jis ne paskambino, bet atėjo tiesiai į darbovietę, išplūdo darbuotojus ir pareikalavo tučtuojau atsiųsti teisingą sąskaita. Labai dažnai maži nepatogumai būna neverti nueinamų „kryžiaus“ kelių…

Trečia, jei žmogus žino, kad nieko negali pakeisti, tada paprastai jis pasirenka su tuo susitaikyti automatiškai. Tarkime, žmogus ketina atlikti svarbų skambutį, staiga telefone dingsta ryšys, jis susinervina. Vėliau, sužinojus, kad neveikia ryšys visam mieste, visas jo stresas dingsta – vien todėl, kad neįmanoma nieko pakeisti.

Gera naujiena ta, kad reakciją galima pasirinkti. Mintys turi būti kaip vanduo. Vanduo nuolat patiria situacijas, kurios žmogui sukeltų stresą (erzintų, didintų širdies ritmą, išskirtų adrenaliną ir t.t.). Tačiau vanduo nesinervina, tiesiog atitinkamai išsilenkia. Jei yra akmuo, tiesiog jį apgaubia ir teka toliau, jei yra krantas, atsimuša į jį ir teka toliau, jei kas nors į jį įmetama, vanduo daiktą suėda ir vėl tampa ramus. Žmogui yra ko pasimokyti.

Reikia suprasti, kad yra dalykų, kurių mes nepakeisime ir niekada neegzistuos tobulas gyvenimas, kai viskas tik gerai. Nuolat atsiras nenumatytų dalykų, kurie mus erzins, pykdys, nuvils ir kels kitus neigiamus jausmus. TAČIAU reakcijos pasirinkimas jūsų rankose. Pasirinkite teisingai.

Autorius Povilas Panavas

Vidutinėje šalyje, gyveno vidutinis pilietis, kuris uždirbo vidutinį atlyginimą ir vidutiniškai stengėsi viską pagerinti. Jo vardas buvo Saulius.

Jis buvo tikras technologijų meistras: išmaniausias telefonas, išmaniausia planšetė (pvz., IPad), puikus kompiuteris. Kiekvieną akimirką jį bombardavo elektroniniai laiškai, skype, facebook ir twitter pranešimai, nauji blogų įrašai, pasaulio naujienos.

Saulius nenorėjo atsilikti, todėl apie kiekvieną naują įvykį gaudavo pranešimą. Jei atsirasdavo keliolika ramių minučių, pats nuspręsdavo patikrinti paštą ar naujienų puslapį.
Šis informacinis žmogus laikė save pavyzdžiu, kaip reikia išnaudoti technologijas iki maksimumo. Tam tikra prasme taip ir buvo, nes visi klientai ir bendradarbiai jį mėgo dėl greitos reakcijos į jų bėdas. Taip pat, jie mėgdavo sužinoti kažką naujo tiesiai iš Sauliaus, nespėjus to pamatyti per žinias.

Kurį laiką Saulius buvo patenkintas savimi, kol galų gale suprato, kad tai tėra dar viena priklausomybė, kaip rūkymas ar alkoholizmas. Tikrinti, ar nėra pranešimų, vis atsidaryti twitter ar kitą puslapį tapo stipriais įpročiais. O kur dar telefonas ir kompiuteris, nuolat siunčiantys įvairius priminimus. Galima sakyti, kad jis buvo darbų kaitaliojimo karalius (multitasking). Prie vieno darbo be pertraukimo teišdirbdavo 10-20 minučių.

Saulius išjungė visus priminimus tiek kompiuteryje, tiek telefone, tiek planšetėje. Vienintelis realus būdas pertraukti jo darbą, buvo skambutis. Kai norėdavo iš tiesų produktyviai ir kūrybiškai dirbti, išjungdavo net šį prietaisą.

Kaip manote, kuris Sauliaus variantas buvo produktyvesnis, patirdavo mažiau streso, įsiklausydavo į save, turėjo vidinę ramybę, rasdavo laiko geroms knygoms? O į kurį variantą vis labiau panašėja jūsų kasdienis gyvenimas?

„Gyvenime yra svarbesnių dalykų nei jo spartos didinimas“ (angl. „There is more to life than increasing its speed.”) Gandhi

Autorius: Povilas Panavas

Pro akis retkarčiais praslysdavo, kad egzistuoja kažkokia Pomodoro technika. Vieną dieną nusprendžiau ją išbandyti, tad dabar papasakosiu, kas tai per daiktas ir su kuo valgomas.

Kas yra pomodoro technika

Legenda byloja, kad Francesco Cirillo universitete prastai sekėsi susikaupti ir produktyviai atlikti užduotis. Todėl vieną desperatišką dieną, jis metė sau iššūkį – 10 minučių skirti mokymuisi ir niekam daugiau.

Žinoma, tam reikėjo kažkokio laikmačio, kuris pasirodė esąs pomidoro formos. Iš čia ir kilo pavadinimas. Pirmą sykį jam nepavyko išlaikyti susitelkimo ties mokymusi, bet vėliau tai ištobulino ir išpopuliarino.

Taigi, pagrindinis principas yra išlaikyti dėmesį ties viena užduotimi 25 minutes. Po jų daryti 5 minučių pauzes. Po tokių keturių ciklų, atlikti 15 minučių pertrauką. Viskas skamba labai paprastai, nes taip ir yra. Tačiau sklandžiai tai vykdyti pirmus kartus labai sudėtinga.

Esminiai pomodoro technikos principai

Turimi darbai įvertinami Pomodorais. Vienas toks vienetas lygus 25 minutėm darbo ir 5 minučių pertraukai. Taigi, raporto, kuris trunka 2 valandas, planuojama atlikimo trukmė yra 4 pomodorai.

Kitas principas, kad prieš vykdant pomodorą, iš anksto nusakai, ką būtent tuo metu darysi ir iš paskutiniųjų stengiesi daryti būtent tą vienintelį dalyką. Jei kažkas tave pertraukia, vadinasi, pomodoras neįvyko ir reikia paleisti laikmatį iš naujo, kai bus susitvarkyta su pertraukimu.

Čia buvo trumpoji technikos versija, detaliau galima susipažinti „tėvyniniam“ Pomodoro puslapyje: http://www.pomodorotechnique.com/ arba skaitant tiesiai iš Pomodoro technikos pdf failiuko.

Praktinis Pomodoro panaudojimas dirbant

Pirmiausia mums reikia laikmačio. Tam naudoju Tomighty. Štai kaip jis atrodo:

Programėlė leidžia nusistatyti kokio ilgio intervalai skiriami trumpajai/ilgajai pertraukai ir, žinoma, pačiam pomodoro intervalui.

Tai pati patogiausia programėlė iš visų, kiek teko išmėginti, o teko daugybę. Deja, ir ši turi vieną trūkumą – nesuprantu, kaip tokia paprasta programėlė gali pareikalauti daug kompiuterio resursų tam tikrais momentais – pvz., per pirmą intervalo paleidimą, kompiuteryje ši programėlė užšąla porai ar net daugiau sekundžių. Tačiau geresnio įrankio neradau, matyt, teks susiprogramuoti 🙂

Ką domina įvairovė, tai pamėginkite pagooglinti: daugybė įskiepių įvairioms naršyklėms; tam dedikuotų internetinių svetainių, kurios laiką skaičiuoja tiesiog internetiniame puslapyje; mobiliųjų aplikacijų ir t.t. Ši technika labai populiari.

Pomodoro padidina produktyvumą, nes sumažėja multitaskingas (kai peršokama nuo vieno darbo prie kito). Kaip minėjau, kai paleidi pomodorą, tai turi prisiversti save daryti tik vieną vienintelį dalyką. Visi kiti darbai, kaip sms skaitymas bei atrašymas, pašto tikrinimas ir t.t. atliekami pertraukos metu.

Kadangi esu programuotojas, tai dažnai duodu kompiuteriui darbo, kurį jis vykdo kelias ar net keliolika minučių. Tuo metu natūraliai kyla noras arba imtis kito darbo, arba pabimbinėti. Nuoširdžiai laikantis šios metodikos principų, iškart toptelėjo, kad dažniausiai galiu toliau dirbti prie tos pačios užduoties (anksčiau šokdavau prie naujos). Greitai mintimis perbėgu, kas manęs laukia po to, kai kompiuteris atliks savo darbą ir dažniausiai randu, ką dar galiu padaryti dabar – tokiu būdu sumažėja užduočių kaitaliojimas ir padidėja produktyvumas dėl tolimesnių veiksmų numatymo.

Kita nauda, kurią atneša ši technika tai pertraukos. Per pertraukas reikia stengtis nuoširdžiai ilsėtis: padaryti atsispaudimų, pažiūrėti į tolį, atsistoti nuo kėdės bei prajudinti kojas ir pan. Kai įsisuki į tą užimtumo karuselę, dažnai užsimiršti, o šitas laikrodukas primena ne tik, kad turi dirbti, bet ir ilsėtis. Tada į dienos pabaigą būni šviežesnis ir daugiau padaręs.

Noriu pabrėžti, kad naudoju tai ne kasdien. Naudingiausia naudoti tada, kai reikia atlikti daugybę darbų vienu metu, kai daug vidinių ar išorinių pertraukimų. Tiesiog siūlau išbandyti keletą dienų ir patys pajusite, kada jums tai padeda, o kada galima ir be to apsieiti.

Apibendrinimas

Pomodoro technikos naudojimo privalumai:

• Didesnė koncentracija ties vienu darbu;
• Mažesnis užduočių keitimas (angl. multitasking);
• Mažiau darbo pertraukimų iš išorės (stengiantis naudoti šią techniką, sugebėsite daugiau ar mažiau įtakoti aplinką, priversti ją jus rečiau trukdyti);
• Mažiau darbo pertraukimų iš vidaus (patys savaime stengsitės per pomodoro netikrinti pašto, neskaityti sms bei neatrašinėti į jas ir t.t.);
• Geresnį poilsį, didesnį šviežumą, sveikesnį kūną dėl nuolatinių darbo pertraukėlių;
• Iš visų aukščiau išvardintų punktų gauname didesnį produktyvumą.

Išvardinti tik tie privalumai, kurie gaunami naudojant pristatytą sutrumpintą visos technikos variantą. Išsamų technikos naudojimo aprašymą rasite čia.

Prieš kelionę ieškojau informacijos apie tai, ką pamatyti, kiek kas kainuoja, todėl noriu pasidalinti savo patirtimi, kuri tikiuosi pravers kitiems keliautojams. Kelionė įvyko 2012.08.20-2012.08.24.

Maršrutas ir kuro kainos

Pirmiausia vairavimo maršrutas:

View Larger Map

Viso gavosi 1765,5km kilometrų. Taigi, važiuojant mano automobiliu kuro papildomai prisipilti teko tik paskutinę dieną ir štai kaip tai geriausia daryti – nuvažiuoji į Lukoil, sukrapštai visus likusius eurus prieš išvažiuojant iš Estijos ir lygiai už tą sumą užsipili degalų – tokiu būdu nelieka bereikalingos valiutos. Lygiai tą patį padarėm ir išvažiuodami iš Latvijos. Tik pasirodo, kad Statoile to negalima padaryti, tad šiek tiek latviškų centų liko (beje, pasirodo ir Lietuvoje Statoile to padaryti negalima – mistika).

Taip pat, dažnai tekdavo girdėti, kad kuras Latvijoje ir Estijoje pigesnis. Štai tos pačios dienos kainos, už kurias pyliausi kuro, paverstos litais (visos degalinės Lukoil): Latvija 4,8713 Lt (0,982 lato), Estija 4,8862 Lt (1,415 euro), Lietuva 4,77 Lt. Kainos be nuolaidų ir dar reikia atsižvelgti, kad konvertuojant valiutą ne bendriniu kursu, o realiu banke siūlomu, užsienio kainos dar padidėtų keliais centais. Taigi, geriausia piltis Lietuvoje kiek įmanoma daugiau, jei norit sutaupyti.

Aplankytos vietos ir kainos

Rygoje pirmiausia užsukome į televizijos bokštą. Jame dabar vyksta remontas. Turistams tikrai sudėtinga patekti. Pirmiausia atsiradome prie uždarytų vartų, su užrašu, kad reikia paspausti mygtuką ir pranešti savo apsilankymo tikslą – pirma mintis, kad ne čia pataikėme. Buvo puiku, kad netrukus atėjo vienas latvis (dirbantis Vilniuje) su mergina, tada buvo lengviau prasimušti (nėra ten jokių rodyklių, kur ir kaip eiti). Tiesa, gavome velnių, kad ėjome ne tuneliu, o peržengėme įvairias užrištas juostas (tariamai galėjo ant mūsų kas nors nuo viršaus užkristi). Vidus irgi pakankamai aptrešęs, langai dėl remonto purvini, tad žvalgytis ne taip malonu. Kaina suaugusiam 12,90 lt (2,60 lato).

Vėliau pasivaikščiojome po senamiestį ir už nieką nemokėjome, išskyrus stovėjimą. Kainos čia didelės – 1,5 lato už valandą ir tai nėra brangiausias tarifas. Grįžus į stovėjimo aikštelę, nepavyko susimokėti, kažkodėl mano talono nepriėmė mokomatas – tada sužinojau, kad tele2 puikiai veikia ir Latvijoje. Tiesa, greit atėjo prižiūrėtojas ir viską sutvarkė.

Senamiestyje norėjome pakilti į vienos bažnyčios bokštą, kur yra apžvalgos aikštelė, deja, ji pirmadieniais nedirba. Šiaip daug muziejų tiek Latvijoje, tiek Estijoje nedirba – nepamirškit į tai atsižvelgti.

Nakvojome Saulkrasti miestelio kempinge (Upes iela 56a, Zvejniekciems, Saulkrastu l. t., Saulkrastu novads, Latvija, LV- 2161), kaina žmogui 9,92 lt (2 lvl) už palapinę. Dar tiek pat automobiliui, nors regis internete buvo parašyta, kad automobilis nemokamai (dabar pagooglinau, pasikeitė svetainė, ir apie automobilį nieko nerašoma). Jūra labai arti, į kainą įeina nemokami dušai ir wc. Tačiau palyginus su kempingu, kur apsistojome Estijoje, tai šitas viskuo nusileidžia, išskyrus artumu (koks 70 metrų iki pačios jūros nuo palapinės) iki jūros ir kranto gerumu.

Daug informacijos apie Latviją pavyko rasti svetainėje http://www.virtualriga.com/. Siūlau ir jums ją aplankyti, planuojant kelionę.

Toliau važiavome į Estijos miestą Virtsu, kur keltu kėlėmės į Muhu salą. Kelto kaina dviem žmonėms ir lengvajam automobiliui 37,54 lito (10,87 euro).

Keltai plaukia kas valandą, pirmasis 6 val. ryto. Penktadienį ir sekmadienį nuo 14:00 bilietai brangsta maždaug 50lt keturiems žmonėms ir automobiliui (kituose puslapiuose taip rašo, praktiškai neišmėginau). Kelionė iki kitos pusės trunka maždaug pusvalandį.

Muhu saloje pirmiausia aplankėme bažnyčią, kuri nebuvo planuose, bet ją teko matyti beveik kiekvienoje svetainėje, kur rašoma apie kelionę į Estijos salas.

Toliau važiavome į žvejų kaimelį (Muhu Muuseum, Koguva küla, Muhu saar). Po kaimelį galima vaikščioti nemokamai. Jame yra įsikūręs ir muziejus kurio kaina 3 eurai suaugusiam ir 1,5 euro studentui. Pažymėjimo rodyti nekas Estijoje niekada neprašė – nors parašyta, kad galioja tik isic ir dar kažkoks. Taigi, visad imdavau suaugusį, o draugė būdama studentė – studentišką. Pats muziejus nepaliko didelio įspūdžio – senelių ir prosenelių namuose tokių pačių dalykų teko/tenka prisižiūrėti – tad nenustebino. Tačiau pats kaimelis gražus, smagu pavaikščioti.

Toliau patraukėme į Maasi forto griuvėsius Ruins of Maasi fort-castle (B Maasi, Orissaare, Estonia). Tai buvo vienintelė vieta, kur maždaug kilometrą reikėjo būtinai važiuoti žvyrkeliu. Pirmas žvilgsnis labai nuvylė, nes jie apdengti nuo lietaus ir neturi jokio estetinio vaizdo. Tačiau nusileidus į rūsius – nuomonė pasikeitė. Apsilankymas juose nemokamas.

Toliau sekė garsieji malūnai (Angla, Leisi, Estonia). Kadangi jau buvo prisižiūrėję keletą ne iki galo suremontuotų, tai neturėjome noro eiti iš arčiau apžiūrinėti pastarųjų, tad ir tikslios kainos nepamenu – ar 1 ar 2 eurai.

Tada važiavome lankyti Kaali meteorito išmuštos duobės „duobės” (Kaali, Pihtla, Eesti). Beje, vėliau sužinojome, kad dar yra 8 mažesnės duobės, kurių neaplankėme, nes buvome per daug pavargę ir skubėjome susirasti nakvynę. Lankymas nemokamas.

Atėjo vakaras ir patraukėme į kempingą (Kempingas Tehumardi, Salme vald, 93201 Saare maakond, Estonia.). Kaina 4 € žmogui už palapinę. Labai gražu, atmosfera daug smagiau nuteikia nei Saulkrasti kempingas. O kaina ta pati, nes čia automobilis nemokamai. Pirmą naktį, nakvodami palapinėje sušalome. Tačiau namuko kaina 30€ kiek didoka (keturvietis, ir nesiderėjo su mumis), pakalbėjus su kitais lietuviais susidarė įspūdis, kad būtent ta naktis ir buvo pati šalčiausia, o namukų kainos visur maždaug vienodos. Žinodami, kad šiandien temperatūra didesnė, nusprendėme nakvoti palapinėje ir nepasigailėjom. Apmaudu, kad pačio kempingo nuotraukų nepadarėme.

Sekančią dieną važiavome lankyti Kuressaare pilies (E Lossihoov 1, Kuressaare, 93815 Eesti). Nedirba ne tik pirmadienį, bet ir antradienį. Kaina 5 € suaugusiam ir 2,5€ studentui. Patalpos didelės ir eksponatų daug. Galima laisvai vaikščioti po visą pilį ir atidarinėti visas duris, tad užtrukome gal 2,5h, kol viską pamatėme.

Tada važiavome lankyti Panga skardžio (Panga, Mustjala Parish, 93824 Saaremaa, Estonia). Grįžus iš kelionės, po poros dienų gavau nuorodą į paštą, kad lietuvis sugebėjo nukristi nuo to skardžio. Iš tiesų, ten tikrai pavojinga, teko įsitikinti, kad kraštai slidūs, būtent tokie, kaip ir rodo ten esantis įspėjimo ženklas. Tad atsargiai.

Pasiekti kitus skardžius buvo daug sudėtingiau (matėsi, kad ir kiti automobiliai blaškosi pirmyn atgal), net vietinė estė (kurios vaikinas lietuvis) nesugebėjo paaiškinti kaip tai padaryti automobiliu. Mat, tiesiausias kelias turi ženklą įspėjantį, kad važiuoti draudžiama, privati teritorija. Tad vienintelis pasiūlymas, kurį jie patys buvo ką tik įgyvendinę, eiti pėsčiomis palei krantą – taip ir padarėme. Tiesa, vėliau grįždami ir atidžiai įsižiūrėję į žemėlapį – galbūt ir radome įmanomą apvažiavimą. Būtent ieškodami Ninase (Ninase, Mustjala Parish, Estonia) ir Tagaranna (Tagaranna, Mustjala Parish, Estonia) skardžių radome norų akmenis.

Pradėjo lyti, o mūsų palapinė nėra atspari vandeniui, tad pradėjome ieškoti vietos nakvynei, tam labai pasitarnavo gautas detalus žemėlapis ir visokių įstaigų sąrašas, kurį nemokamai dalina Tehumardi kempingas vos apsistojus. Radome hostelį (Kingu 6, Kuressaare) už 9€ asmeniui. Ėmėme 2 vietas keturviečiame kambaryje, tačiau iškart buvome patikinti, kad būsime ten tik dviese be papildomų svečių. Miegoti palapinėje daug geriau, nes ryte pabudus iškart norisi keltis, o štai lovoje smagu ir pasnūduriuoti 😉

Po to, kai užsisakėme kambarį, aplankėme vieną švyturį esantį pietvakariausioje salos dalyje, tuo pabaigdami savo kelionę. Kitą dieną keliavome į Taliną.

Žemiau žemėlapis su visomis Estijos salose aplankytomis vietomis:

View Larger Map

Apie Estijos stovėjimo kainas jau buvau skaitęs, bet lūkesčius pranoko tikrovė 🙁 Brangiausia kaina 1,15 euro už 15 minučių, kas yra 4,6 euro už valandą (16 litų). Pats pasistačiau ne pačiame centre, tačiau už 3€ valandai. O dabar svarbus momentas. Norėdamas sumokėti už 3 valandas, įdėjau 5 popierinius eurus, 2 geležinius ir tada dar 2 geležinius, tada iškart pasikeitė valandos, tarsi būčiau tik už 40 minučių sumokėjęs. Pirma mintis, kad negalima dėti tiek popierinių, tiek geležinių eurų. Tada pasiprašiau vietinių pagalbos. Jie man parodė, kad sumokėta iki kitos dienos + 40 minučių. Triukas tas, kad jei statai mašina ilgiau nei porai valandų, tai iškart gali susimokėti už parą, t.y., viena valanda 3€, bet visa para 7€. Tai per apsižioplinimą permokėjau 2€ (P.S. už 50 metrų buvo kita aikštelė, kur valandinis įkainis praktiškai nesiskyrė, tačiau para buvo 5€ vietoj 7€.)

Talinas išsiskyrė tuo, kad ten buvo milžiniška pilis. Kur beeitum, vis rasi pilies bokštą, sieną, ar dar kokią jos dalį. Viso miesto vaizdą formuoja būtent pilis. Po senamiestį vaikščiojome be jokio tikslo. Visai netyčia beklaidžiodami aptikome dvi apžvalgos aikšteles – gražu pažiūrėti. Tačiau galiausiai priėjome bažnyčia, kur buvo galima užsikelti į apžvalgos aikštelę (kaina 2€). Taip ir padarėme, teko įveikti 258 laiptus, kad pasiekti 60 metrų aukštį (dešinėje vaizdas iš aikštelės).

Nuotykiai beieškant kelio

Nepavyko pasiskolinti gps imtuvo, todėl viso labo pasidariau keletą ekrano vaizdų iš google žemėlapių svetainės ir įsikėliau į savo Nokia c3. Naviguoti turint tokį šturmaną kaip mano mergina sekėsi puikiai, išskyrus du sykius…

Pirmą kartą tai nutiko bevažiuojant į Virtsu. Privažiavome Estijoje remontuojamą kelią, pagal turimą žemėlapį, man reikia važiuoti tiesiai, tačiau visi kažkodėl suka į kairę arba dešinę (link Talino). Būdamas atkaklus, nuvažiavau tiesiai. Netrukus pasiekiau žiedą, kurio reikiamame išvažiavime stovėjo plyta. Kad jau taip toli nuvažiuota, tai nepaisiau ženko, tačiau už kelių šimtų metrų, kelias pasibaigė – stovėjo ~50-100 metrų kelio ruožas iš supiltų akmenų, neįveikiamas automobiliui. Toliau matėsi puikus, ką tik nutiestas asfaltas. Prie pat kelio pabaigos buvo pora dviratininkų, kurie mielai pasisiūlė parodyti man kelią. Pirma frazė buvo: „Teisingai važiuojate, tik, deja, kelio nebaigėme remontuoti”. Dviratininkai pasiūlė pervažiuoti ant lygiagrečiai einančio kelio, kad tą padaryti teko grįžti šiek tiek atgal – tada pamačiau, kad jau iš esmės esu kirtęs ne vieną plytą, bet dvi – todėl toje sankryžoje niekas tiesiai ir nesukdavo. Pasiekęs pervažiavimą į kitą kelią, pamačiau, kad ten viso labo pripilta akmenų, bet mašina juos turėtų įveikti – tad išmėginau ir važiavau jau – kaip vėliau pasirodė – dviračių taku. Nuo jo teko užvažiuoti ant kito dviračių tako, kuriuos skyrė keletas didelių duobių – kartelį net mašinos dugnas kliuvo. Bet viskas baigėsi gerai ir galų gale atsidūrėme automobiliams skirtame kelyje su nurodymu sukti į dešinę sekančioj sankryžoj, o tada visada tiesiai.

Antrą kartą važiavome jau į Lietuvą iš Rygos, buvo maždaug 1 valanda nakties. Prieš 10-15 minučių buvome radę kelią P89, kurį pasiekus – kelias visada tik tiesiai iki pat Lietuvos. Tačiau pasiekus kažkokį miestelį, netikėtai prasidėjo žvyrkelis, kuris privertė sunerimti. Puikai atsiminėme, kad jokiu žvyrkeliu Latvijoje nevažiavome. Na, vienintelis logiškas sprendimas buvo grįžti iki ženklo, kuris rodo į kairę, teigdamas, kad ten yra P89. Apsisukome ir netrukus priešais pamatėme automobilį lietuviškais numeriais (numerių skaitymas, ar lietuviškas, ar estiškas, ar latviškas labai išlavėjo). Na, iškart pagalvojau, jei jie varo į tą pusę, tai ten privalo būti kelias į Lietuvą, negi du vairuotojai iš eilės 1 valandą nakties gali klysti? 😉 Staigiai apsisukau, pasivijau ir pradėjau mirksėti šviesomis, bet buvau ignoruojamas. Tačiau vos tik pasiekėme tą žvyrkelį, automobilis sustojo. Išlipau iš mašinos, ir pirmi jo žodžiai: „Vakar šito žvyrkelio čia nebuvo“. Kažkaip sugebėjome atsidurti P91, kuris atsišakoja iš P89. Taip išeitų, kad iš vienos pusės važiuojant kelio ženklų pakanka, o norint grįžti atgal, trūksta vieno. Padedami sutiktų keleivių gps, buvome išvesti vėl į P89 bei sėkmingai ketvirtą valandą ryto grįžome namo.

Galutinės kelionės išlaidos

Viso 4 dienų kelionė dviem asmenims įskaitant kainavo ~700Lt. Beveik pusė kainos – 340 lt – sudaro kuro kaina. Taigi, važiuojant didesniu būriu, kelionė būtų gerokai pigesnė.